Kaip rašoma Vilniaus apygardos teismo pranešime, viešosios policijos rinktinės „Vytis“ patruliu dirbęs 35 metų A.K. buvo nuteistas už tai, kad prieš pusantrų metų kartu su bendrininku pagrobė automobilį.
Apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą nustatyta, kad iš anksto susitarę ir veikdami kartu A.K. ir 28 metų D.S. pernai kovo pradžioje atvyko į automobilių stovėjimo aikštelę sostinės Kalvarijų gatvėje. Čia D.S. išdaužė automobilio „Ford Siera“ vairuotojo durelių stiklą ir atidarė dureles. Bendrininkai sulaužė vairo blokavimo mechanizmą ir fordą prikabinę prie A.K. automobilio „Opel Vectra“ nutempė.
D.S. su pareigūnu susipažino, kai jam remontavo automobilį. Greitai surado bendrą kalbą. Samprotavo, kaip galima užsidirbti, automobilius pridavus į metalo laužą. Kokius automobilius, kieno? Niekieno. Kažkieno. Pirmiausiai automobilio aikštelėje nusižiūrėjo apie pusmetį stovintį fordą. Padangos nuleistos, niekas juo nevažinėja – turbūt pamirštas.
A.K. opeliu į aikštelę atvažiavo sutemus. Patekę į fordo vidų ir sulaužę vairo mechanizmą, užkabino trosą ir vogtą automobilį nutempė opeliu. Tačiau pakeliui teko palikti – kalno neįveikė. Kitą dieną nubuksyravo į garažą, kur D.S. turėjo įsirengęs nelegalų servisą. Žmones, kurie fordą išardė ir supjaustė, surado A.K. – jis ir įrankių parūpino. Su jais bendrininkai atsiskaitė solidariai, o pardavę metalo laužą – pinigus pasidalijo. Vogtame automobilyje sumontuotą dujų įrangą ketino pasiimti A.K.
Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, A.K. savo kaltę neigė, jo bendrininkas – pripažino.
D.S. teisme patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai yra teisingi. Jie – nuoseklūs, analogiški, todėl teismas neturi pagrindo jais netikėti. Bendrininkai buvo susitikę daugybę kartų, kalbėjo apie bylą, ir policininkas prašęs jo prisiimti kaltę sau vienam. Byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu galima būtų teigti, kad dėl kokių nors priežasčių D.S. siektų apkalbėti A.K. ir jam pakenkti.
Tokių duomenų nepateikė ir pats apeliantas A.K. Jis tiktai tvirtino nežinojęs, jog dalyvauja automobilio vagystėje. Neva D.S. paprašė jo pagalbos, paaiškinęs, jog nevažiuojantį automobilį nusipirko iš narkomanų ir tikisi jį priduoti į metalo laužą. Fordą reikėję partempti buksyru – štai jis ir sutikęs pagelbėti. Aukštąjį išsilavinimą ir darbo policijoje patirtį turintis vyras mėgino teismą įtikinti, kad jam nekilę įtarimų, jog kartu su bendrininku vagia automobilį.
Byloje esančios pokalbių išklotinės rodo, kad rengdamiesi nusikaltimui vyrai intensyviai bendravo mobiliaisiais telefonais: vieną dieną A.K. skambino D.S. keturis kartus, kitą – dvylika, trečią – penkis. Aiškinimas, jog domėjęsis savo automobiliu, atiduotu D.S. dažyti, skamba naiviai ir neįtikinamai.
Šią bylą išnagrinėjusi teisėjų kolegija, pirmininkauja Pavelo Frolovo, nutarė, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus ištyrė išsamiai, tinkamai įvertino ir pagrįstai nusprendė, jog A.K. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Nors apeliantas savo kaltę neigia, ją patvirtina nuoseklūs kito kaltinamojo parodymai, iš dalies – liudytojų parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas ir kita bylos medžiaga.
Kaip nepagrįstą teisėjų kolegija atmetė ir A.K. teiginį, kad byloje nebuvo nustatyta pagrobto automobilio vertė, o tai turėję esminės įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui. „Pagal BK 178 str. 2 d. dispoziciją, už šios nusikalstamos veikos padarymą atsako asmuo, kuris pagrobė svetimą automobilį, – rašoma rugsėjo 28 dieną paskelbtoje nutartyje. – Kadangi automobilis numatytas kaip atskiras šios nusikalstamos veikos dalykas, jo vertė nusikalstamos veikos kvalifikavimui jokios reikšmės neturi“.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D.S. buvo skirta pusės metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį per šį laikotarpį dirbti arba registruotis darbo biržoje bei būti namuose nuo 22 iki 6 val. Ekspareigūno bendrininkas šio nuosprendžio neskundė.
