Kauno mafijos šulu laikomas 52 metų H.Daktaras, niekuo gyvu nenorintis grįžti į Lietuvą, kol kas gali pasikliauti tik Bulgarijos teisininkų gynyba bei artimųjų parama. Tačiau pirtį kauniečiui jau kuria ir mūsų šalies teisėsaugininkai, žadantys jam deramą atpildą už visus žiaurius nusikaltimus.
– Gal H.Daktaras kreipėsi būtent į jus, kad ruoštumetės jį ginti Lietuvoje?, – 15min.lt pasiteiravo buvusio ilgamečio Henytės advokato 69 metų V.Sviderskio.
– Ne, nebuvo tokio dalyko.
– Kaip, jūsų nuomone, H.Daktaro likimą sprendžia Bulgarijos teismai? Ar tai tik formalios, bet neišvengiamos procedūros, ar vis dėlto vietos teisėjai įsigilina, būtina ar nebūtina jį išduoti Lietuvai?Visuomenės spaudimas yra realus! Tenka dirbti tokiose bylose, kur teisėjai sėdi ausis sugliaudę, kad tik kas nors ko nors nepagalvotų. O tada ir užmerkiamos akys.
– Man yra tekę ginti ne vieną asmenį, kurie Interpolo buvo išduoti Lietuvai. Kai kur rimtai teismai žiūri, o kai kur – ne. Pavyzdžiui, turėjau vieną vaikiną iš Švedijos, tai ten labai rimtai, labai solidžiai pažiūrėta buvo. Švedai pareikalavo papildomų dokumentų iš Lietuvos, nes nesutapo jų ir mūsų teisinės sąvokos. Kai tuos dokumentus gavo, pagal vieną straipsnį jo neišdavė, bet pagal kitus – išdavė. Tačiau, tiesą sakant, tas vaikinukas čia pasėdėjo kokias dvi savaites, o tada teismas jį absoliučiai išleisino ir jis vėl išvyko dirbti į tą pačią Švediją.
– O kaip mūsų teismai – ar lengva ranka išduoda įtariamuosius užsienio valstybėms?
 |
| LNK nuotr./H.Daktaras |
– Prisiminkime rusą eksbankininką Igorį Babenką. Rusijos Federacija žmogelį kaltino, kad jis išsvaistė ir pasisavino per 30 milijonų litų. Ir neišdavė Lietuva! Negalima sakyti, kad visais atvejais teismai tik formaliai atlieka savo pareigas. Dirba žmonės sąžiningi, manau, ir vykdo įstatymų reikalavimus.
– Tarkime, kad H.Daktarui iš tiesų gyvybiškai svarbi rimta medikų pagalba. Ar yra bent vienas šansas, kad bulgarų teisėsauga įsiklausytų į tokius skundus?
– To reikėtų klausti advokato, kuris jį gina Bulgarijoje. Aš esu tikras, kad lietuvis turi ten normalią gynybą. Vien dėl to, kad jis yra Daktaras – jis turi turėti kažkokią gynybą!
– H.Daktaras viliasi, kad nebus išduotas Lietuvai. Kalbama apie politinį sąmokslą prieš jį, netgi galimybę inscenizuoti jo savižudybę. Geriausiu atveju prognozuojamas įkalinimas iki gyvos galvos. Ar jūsų nenustebino toks radikalus jo padėties pasikeitimas: dar visai neseniai jis vaikštinėjo laisvėje ir galėjo netrukdomai išvykti į Bulgariją, o dabar jam grasinama žiauriu atpildu už baisius nusikaltimus?
– Tiek jus, tiek mane tas nustebino. Ir jūs, ir aš tą patį galvoju...
– Tikėtina, kad kaunietis vis dėlto bus išduotas Lietuvai. Jo žmona sako: Henrikas yra geras vyras, nieko bloga nepadaręs smulkus verslininkas. Tačiau visuomenės akyse jis – mafijos bosas. Ar kaunietis ir jo artimieji gali tikėtis sąžiningo teismo mūsų šalyje?
– Visuomenės spaudimas yra realus! Tai ne menama – aš šitą jaučiu daugeliu atveju. Nenoriu minėti konkrečių pavardžių, bet labai konkrečiai jaučiu šitą dalyką. Kartais tenka dirbti tokiose bylose, kur teisėjai sėdi ausis sugliaudę, kad tik kas nors ko nors nepagalvotų – neduok, Dieve, imsiu čia ir išteisinsiu iš kokio nors epizodžiuko... O tada ir užmerkiamos akys.
– Esate asmeniškai ne sykį bendravęs su šiuo legendiniu šešėlinio pasaulio atstovu. Kokį H.Daktaras jums paliko įspūdį?
– Bet kuris žmogus nėra vienspalvis. Jūs, pavyzdžiui, taip pat nesate vienareikšmis žmogus. Nėra vien juodos ar vien baltos spalvos – paprastai visas spektras telpa į vieno žmogaus paveikslą. Svarbu, kuri savybė dominuoja. Mane, pavyzdžiui, visada žavėjo Henriko Daktaro tikri jausmai žmonai ir vaikams. Pradžioje ir aš maniau, kad tai tik deklaracija, poza, bet paskui įsitikinau, kad yra taip, kaip yra.
