„Kartą išvykome su vyru ir dukterimi Neringa atostogauti, o devynmetį Drąsių palikome vieną. Jis dvi ar tris savaites šėrė ir prižiūrėjo apie 50 nutrijų. Tiktai kartais užsukdavo mano motina pažiūrėti, kaip jam sekasi“, – prisiminė policijos ieškomo D.Kedžio motina.
Moteris paaiškino, kodėl savo sūnų pavadino tokiu vardu: „Tuo metu pažinojau mokytoją, vardu Drąsutis. Man tas žmogus patiko. Gal reikėjo ir sūnų taip pavadinti. Bet nenorėjau mažybinio vardo – juk jau mane visą gyvenimą vadina Laimute.“
Ji prisiminė, kad D.Kedys iki trečios klasės jis mokėsi labai gerais pažymiais. Vėliau jie ėmė prastėti. Po aštuonių klasių jis išėjo mokytis į proftechninę mokyklą ir tapo betonuotoju.
Iš žurnalisto sužinojęs, kad pastaruoju metu D.Kedys daug rūkė, mokytojas nustebo – jo buvęs mokinys jaunystėje su panieka kalbėjo apie nikotino vergus.„1987 metais mums technikumas pasiūlė siūti kepures iš audinių kailiukų. Iš Skandinavijos gautus kailius reikėdavo sukirpti, užtempti ant formų ir susiūti. Tai darėme trise: aš, vyras ir sūnus. Drąsius buvo labai darbštus, dažnai dirbdavo kruvinais pirštais. Per dieną trise pasiūdavome dešimt kepurių. Jas labai pirkdavo, net rumunai atvažiuodavo. Gerai užsidirbome. Pasistatėme namą arčiau Kauno, Jonučiuose, nusipirkome butą Juodkrantėje“, – kalbėjo L.Kedienė.
„Prieš 6 metus įsigijome greta mūsų namo stovintį sandėliuką. Duktė su žentu liko gyventi mūsų name, o Drąsius savo rankomis tą sandėliuką pavertė 230 kvadratinių metrų namu. Jis elektrą įvedė, grindis sudėjo, centrinį šildymą sumontavo, gipso plokštėmis išklojo, pats glaistė, dažė, klijavo tapetus. Kai baigė remontuoti, sūnus apsigyveno viršuje, o mes – apačioje“, – sakė moteris.
Ar sūnui sekėsi verslas? L.Kedienė papasakojo, kad sėkmė buvo permaininga: „Drąsius buvo geras verslininkas, jam tikrai sekėsi. Už pinigus, gautus pardavus kepures, Drąsius nusipirko Rusijoje įrangos ir kepė batonus. Iš pradžių verslas sekėsi neblogai. Bet vėliau tokių kepėjų atsirado daug, paklausos nebeliko. Tada sūnus pardavė kepyklą, nusipirko butą Kauno senamiestyje ir ten įrengė soliariumą. Aš irgi atsisakiau kailių verslo ir dirbdavau tame soliariume. Bet prieš šešerius metus soliariumas nebebuvo pelningas. Pardavęs jį Drąsius įkūrė individualią įmonę. Važiuodavo į aukcionus Prancūzijoje, pirkdavo kailius ir parduodavo juos Rusijoje. Bet ir vėl pradėjo mažiau sektis, patirdavo nuostolių. Pastaruoju metu Drąsius dirbo pusbrolio įmonėje vadybininku. Surasdavo ką kam remontuoti ar statyti.“
L.Kedienė papasakojo ir tai, kaip jos sūnus susipažino su būsima savo dukters motina Laima Stankūnaite: „Laimos motina priešais mūsų soliariumą prekiavo alumi, tad duktė užsukdavo pas ją. Gal ten ją mano sūnus ir užkalbino. Ir po to ji nuo jo nebeatstojo. Net pas mane į soliariumą lėkdavo. Ji atrodė daug vyresnė nei septyniolikmetė. Nors Drąsius vyresnis 13 metų, jie atrodė kaip vienmečiai. Laima buvo baltais plaukais, antakiai pripaišyti, prisidažiusi. Ji dabar geriau atrodo nei tuomet. Mokėsi Suaugusiųjų mokymo centre – argi čia mokinė?“
„Lietuvos rytas“ publikuoja ir vieno buvusio D.Kedžio mokytojo prisiminimus: „Drąsius buvo tipiškas Kauno stiliaus garliavinės atmainos atstovas. Auksinė grandinė, nuolatinės kalbos apie merginas ir pinigus. Bendraujant buvo justi, kad geriau nuo jo laikytis atokiau. Tačiau jis nebuvo pašlemėkas. Negėrė, nerūkė, daug sportavo.“
Iš žurnalisto sužinojęs, kad pastaruoju metu D.Kedys daug rūkė, mokytojas nustebo – jo buvęs mokinys jaunystėje su panieka kalbėjo apie nikotino vergus.
Pedagogas pateikė versiją, kodėl tipiškas garliavinis vaikinas galėjo ryžtis sunkiam nusikaltimui: „Drąsius buvo įpratęs iš gyvenimo gauti visko, ko tik užsigeidžia. Tuo tarpu prokurorai, socialiniai darbuotojai nešoko pagal jo dūdelę. Ir laimės kūdikio psichika neatlaikė akistatos su tikrove.“
