Vilniaus apygardos administraciniame teisme (VAAT) Henrikas Daktaras trečiadienį žurnalistams paskelbė, kad jis „ne Stankūnaitė“, todėl teisėsaugininkų kalbos apie galimą pasikėsinimą į jo gyvybę yra visiška nesąmonė. Henytė mano, kad jau trejus metus yra laikomas šaltame Lukiškių kalėjimo rūsyje tik todėl, kad pareigūnai siekia jį sužlugdyti morališkai.
Todėl H.Daktaras kreipėsi į teismą ir siekia būti perkeltas iš sostinės į Šiaulius, kur įkalinimo sąlygos yra nepalyginamai geresnės nei Lukiškėse.
Atsakovas šioje byloje yra Kalėjimų departamentas, o tretysis suinteresuotas asmuo – Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 2-oji valdyba.
H.Daktaro skundą nagrinėjanti VAAT teisėjų kolegija trečiadienio posėdyje įpareigojo kriminalinės policijos atstovus pateikti visus duomenis, kuriuos pareigūnai pateikė Kalėjimų departamentui, argumentuodami būtinybę laikyti Henytę Lukiškėse.
H.Daktaras, kaip visuomet, teisme buvo puikiai nusiteikęs. Šįkart jis turėjo progų pabendrauti su žurnalistais prieš posėdį ir po jo, taip pat ir per pertrauką. Henytė ir šįkart pažėrė perliukų (žr. filmuotą medžiagą apačioje): pasipiktino byloje dėl knygos apie jį buvęs prilygintas viešam asmeniui ir pajuokavo sieksiąs Baltarusijos prezidento posto, palygino save su valstybės saugoma Laimute Stankūnaite, broliais Lavrinovičiais, kuriems labiau pasisekė teismui uždraudus platinti apie juos parašytą pikantišką knygą. H.Daktaras netgi pakvietė lietuvius, bėgančius nuo krizės, prisijungti prie jo Lukiškėse, kur laikomi asmenys bent jau nemokamai maitinami ir t.t.
Dar tiria 1994 metų įvykius?
Argumentuodamas, kodėl jo ginamasis turėtų būti iškeltas iš Lukiškių kalėjimo, advokatas Kristupas Ašmys pasakojo apie Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistų atliktą tyrimą. Vasario mėnesį kameroje, kurioje sėdi Henytė, buvo užfiksuota higienos normas pažeidžianti vos 15 laipsnių Celsijaus temperatūra.
Teisininkui keista, kuo kriminalistai argumentuoja būtinybę laikyti Henytę garsiajame sostinės kalėjime. Esą yra atliekamas ititeisminis tyrimas dėl galimai nesumokėtų mokesčių 1994 metais. Vykdant tyrimą sostinės pareigūnams esą reikalinga galimybė kartkartėmis lankyti H.Daktarą, o dėl procesinių veiksmų kaskart važinėti, tarkime, į Šiaulius, būtų problemiška.
Todėl advokatas K.Ašmys prašė teismo, kad išreikalautų iš policijos duomenis, koks H.Daktaro atžvilgiu yra atliekamas tyrimas dėl mokesčių, koks yra Henytės statusas jame, kiek kartų tą tyrimą atliekantys pareigūnai asmeniškai lankė H.Daktarą Lukiškių kalėjimo rūsyje.
Nemato ryšio su byla
K.Ašmį stebina ir kitas argumentas – jog pareigūnai turi duomenų apie galimai planuojamą pasikėsinimą į H.Daktaro gyvybę. Teisininkas prašė teismo įpareigoti policininkus pateikti konkrečius faktus apie H.Daktarui gresiančius mirtinus pavojus.
Pareigūnams teisme atstovavusi Policijos departamento Teisės valdybos vyriausioji specialistė Ramunė Švedaitė pareiškė nuomonę, kad H.Daktaro ir jo atstovo prašymai neturi būti tenkinami, nes prašoma išreikalauti informacija tiesiogiai nesusijusi su šia VAAT byla dėl sąlygų Lukiškėse. „Tai ne šios bylos nagrinėjimo dalykas“, – kartojo R.Švedaitė. Panašios pozicijos laikėsi ir atsakovo – Kalėjimų departamento, atstovas. Tačiau teismas, kaip minėta, priėmė iš esmės H.Daktarui palankų sprendimą.
„Į Stankūnaitę gali būti pasikėsinimas, o prie ko čia aš? Būtų dar geriau valstybei, teisėsaugai, jei nušautų Daktarą – problemų nebūtų!“ – teisme pareiškė Henytė.
Teisėjai nereikalauja, kad pareigūnai papunkčiui atsakytų į H.Daktaro pretenzijas, susijusias su informacija apie atliekamus tyrimus ir galimu pasikėsinimu, tačiau prašo pateikti pirminius duomenis, kuriais remtasi nutariant Henytę neišvežti iš Lukiškių.
Kauno nusikalstamo pasaulio autoritetu vadinamas vyras neprašo jokių kopensacijų už buvimą Lukiškėse, tačiau siekia, kol Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjama pagrindinė Daktarų baudžiamoji byla, būti perkeltas į Šiaulių tardymo izoliatorių.
Mėgavosi žiniasklaidos dėmesiu
Trečiadienį H.Daktaras turėjo galimybę pasiguosti ne tik teismui, bet ir visai visuomenei, nes nušviesti šį procesą susirinko nemažai žurnalistų. Kol nebuvo kalbinamas, kaunietis šnekėjo viską, kas jam šaudavo į galvą. Vėliau Henytė geranoriškai, kaip įmanydamas šmaikščiau, atsakinėjo į klausimus.
Pirmiausia vyriškis burbėjo, kad yra filmuojamas tyloje – Henytė teigė pasijutęs tarsi per laidotuves. Vėliau jis priekaištavo operatoriams, kad šie užstoja vaizdą – nei jaunos žurnalistės nemato jo, nei jis jų.
Atsipūtęs H.Daktaras prašė žurnalistų papasakoti, kaip jie gyvena.
„Laisvėje sunku, krizė. Jei kam sunku – ateikit pas mus, lengva. Maitina veltui, pensininkai sako, kad geriau, nei laisvėje“, – kalinio ir laisvo žmogaus gyvenimą palygino Henytė.
Kita vertus, H.Daktaras pasakojo, kad Lukiškėse sąlygos nepavydėtinos. „Mane laiko su tais, kurie sėdi iki gyvos galvos. Ten tie iki gyvos galvos geriau sėdi – jie viršuj, o aš rūsy! Aš dar nenuteistas. O ten tik 15-11 laipsnių šilumos, ir žiemą, ir vasarą. Drėgmė. Buvo medinės grindys, tai išlaužė, plyteles išklijavo – dar blogiau, dar šalčiau“, – pasakojo jis.
Palyginęs save su Broliais, jaučiasi „ryžas“
Ar H.Daktaras jaučiausi saugus ir netiki, kad gali būti rengiamas pasikėsinimas į jo gyvybę?
„Ką, aš Stankūnaitė kokia, kad į mane pasikėsinitų?!... Sumaišė turbūt, juokinga... pasikėsinimas... Į Stankūnaitę gali būti pasikėsinimas, o prie ko čia aš? Būtų dar geriau valstybei, teisėsaugai, kai nušautų Daktarą – problemų nebūtų! Patys komisarai taip sakė: tavęs nebūtų – nebūtų problemų!“ – kalbėjo H.Daktaras.
„Kas mane nušautų, iškart medalį gautų!“ – ko gero, visai netyčia sueiliavo H.Daktaras ir dar pridūrė, jog pagal vyraujančią nuomonę blogesnio už jį Lietuvoje, ko gero, nėra.
Paklaustas, ar 1994 metais mokėjo mokesčius, pašnekovas atsakė taip: „Aš visą laiką moku mokesčius! Turėjau netgi firmą, sumokėjau milijoną ir du šimtus tūkstančių mokesčių! Aš įstatymų nepažeidinėjau. Čia komisarai įstatymus pažeidinėja...“
Į klausimą, kaip sekasi pardavėti jo paties parašytą knygą „Išlikti žmogumi“, Henytė atsakė tiesmukai – esą jis jos nepardavinėja, nes kalėjime nėra parduotuvės. Henytė burbėjo, kad pelną kraunasi kitą knygą apie jį parašęs autorius. Nors bylą prieš jį H.Daktaras iš dalies laimėjo, pareiškėjas liko nepatenkintas, kad teismas prilygino jį viešam asmeniui. Prisiminęs, kad apie garsiuosius brolius Lavrinovičius parašytą knygą teismas uždraudė, Henytė konstatavo, kad yra „ryžas“ – jam taikomi dvigubi standartai.
„Skųsiuos iki galo! Iki Dievo eisiu!“ – kovoje už autorines teises ir privataus gyvenimo neliečiamybę rankų nenuleisti žada H.Daktaras.
Administracinę bylą dėl jo laikymo Lukiškėse VAAT teisėjų kolegija toliau žada nagrinėti birželį.
