Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 05 03, 08:57

Išteisinimų bacila korupcinėse bylose: kodėl tyrėjai ir teisėjai neranda bendro recepto

Ar Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) bei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) agentai, policijos tyrėjai, byloms vadovaujantys prokurorai ir sprendimus teismuose priiminėjantys teisėjai gali susitarti, kad ir visuomenei būtų aišku – kas yra korupcija, kyšis, kada yra kaltas pinigus davęs ar paėmęs asmuo, o kada jokio kyšio ir nebuvo? Daugelį nustebinusio „MG Baltic“ bei E.Masiulio išteisinimo fone 15min skirtingose teisinių barikadų pusėse pasidomėjo: jei sekliai tiria įtarimus, o prokurorai siunčia kaltinimus į teismą – argi nėra žinomos „žaidimo taisyklės“, kad korupcinius nusikaltimus tais pačiais žodžiais įvardintų ir teisėjai?
Eligijus Masiulis Tik prenumeratoriams
Eligijus Masiulis (kairėje) ir Raimondas Kurlianskis išteisinti politinės korupcijos byloje. / Pauliaus Peleckio / BNS nuotr.

Ar tikrai taip sunku atskirti kyšį nuo ne kyšio? Ar tai, kas iš tiesų nebuvo korupcija, galėtų ir nebūti vadinama šio kriminalinio nusikaltimo terminu? Šiuos klausimus 15min uždavė teisingumo vykdytojams ir teisės ekspertams.

Suprasti akimirksniu

  • Kriminalinės policijos vadovas R.Kiškis: tyrėjus varo į neviltį tyrimų biurokratija – procedūros viršenybė prieš rezultatą akivaizdi
  • Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas A.Gutauskas: teismus pasiekia daug bylų, kuriose įrodymai surinkti nekokybiškai.
  • Buvęs prokuroras, o dabar advokatas D.Raulušaitis: privalo būti įrodyta, kad buvo taip, tiktai taip, ir ne kitaip.
  • Buvęs teisėjas, o dabar advokatas O.Šibkovas: nėra aiškaus, svarbiausia bendro suvokimo, kas yra prekyba poveikiu ir kas apskritai yra korupcinis nusikaltimas.

Kriminalinės policijos vadovas kritikuoja biurokratiją

Lietuvos Kriminalinės policijos biuro viršininkas Rolandas Kiškis teigia, kad nusikalstamų veikų įrodymus renkantys pareigūnai vis dažniau pastebi, kad biurokratinis mechanizmas tampa vis dažniau svarbesnis už rezultatą.

Teisėsaugos pareigūnas, kurio įstatyminė pareiga yra rinkti objektyvius duomenis, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, įklimpęs baudžiamojo proceso biurokratiniame mechanizme, vis labiau tolsta nuo tikėjimo baudžiamojo proceso paskirtimi ir aiškiai suvokia – procedūros viršenybė prieš rezultatą akivaizdi.

Pasirodo, praktikoje svarbiausia yra išlaikyti tinkamą dokumentavimo formą, preciziškai suformuluoti prašymus atlikti sankcionuojamus veiksmus (dėl kurių kreipiamasi ne tuomet, kai visos aplinkybės aiškios, o būtent tam, kad jos būtų nustatytos), tada nepriekaištingai užfiksuoti abejonių nekeliančius duomenis (vaizdas turi būti aiškus, garsas nepriekaištingas, pokalbio turinys nedviprasmiškai įvardinant nusikaltimą ir nereikalaujantis interpretacijų, techninėmis priemonėmis užfiksuota informacija pažodžiui sustenografuota, proceso dalyviai apklausti tiek kartų, kad tarp jų parodymų neliktų net menkiausių prieštaravimų), o tada dar juos papildomai pagrįsti kitais duomenimis ir „šlifuoti“, „šlifuoti“ bylą...“, – teigia R.Kiškis.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Rolandas Kiškis
Luko Balandžio / 15min nuotr./Rolandas Kiškis

„O juk kiekvienas gyvenantis šiuolaikiniame pasaulyje, kai kalbame apie sunkius, intelektualius nusikaltimus, supranta, kokiomis informacinėmis ir technologinėmis priemonėmis naudojasi juos vykdantys asmenys, kiek jie investuoja į konspiraciją, ką reiškia globalizacijos procesai ir tarptautinės veikimo galimybės.

Nusikaltimo tyrimo procesas užstrigęs laike ir siekis „būti žingsniu priekyje nusikaltėlio“ lieka šviesia, tačiau neįgyvendinama idėja.

Kita vertus, net ir tuomet, kai visos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra aiškios, kaltininkas „sugautas už rankos“ ir, rodos, teisingumas galėtų būti įgyvendinamas čia ir dabar, reikalaujama praktiškai formaliai atlikti procesinius veiksmus, „išsamiai“ atlikti tyrimą ir surinkti visus įmanomus duomenis, kurie dar kartą išsamiai perpatikrinami teisme“, – dėsto kriminalinės policijos vadovas.

Anot jo, vertinant iš teisėsaugos institucijų perspektyvos, nusikaltimo tyrimo procesas užstrigęs laike ir siekis „būti žingsniu priekyje nusikaltėlio“ bei kuo įmanomai greičiau atstatyti teisingumą nukentėjusiojo atžvilgiu, taip ir lieka šviesia, tačiau neįgyvendinama idėja.

R.Kiškis pateigia iškalbingų pavyzdžių, kaip biurokratiniai reikalavimai stabdo darbą ir įklampina tyrėjus į popierizmą:

„Vartydami savo daugiatomes tūkstančių lapų ikiteisminio tyrimo medžiagas, su pavydu žiūrime į Vakarų šalių kolegas, kurie į teismą perduoda sunkių nusikaltimų tyrimo bylas iš keliasdešimties lapų.

Ar tai iš dalies nėra atsakymas į klausimą, kodėl jaunimui tyrėjo profesija nėra patraukli, kodėl mes ikiteisminio tyrimo įstaigose vis sunkiau pritraukiame norinčius čia dirbti dėl idėjos įgyvendinti teisingumą žmones? Ar gali jaunas, informaciniame amžiuje gimęs žmogus suprasti, kodėl reikalinga popieriuje pakartotinai perrašyti skaitmeninius duomenis, supildyti popierinį nufilmuotos apklausos protokolą, surašyti apžiūrą, kuri padaryta techninėmis priemonėmis užfiksuojant ne tik vaizdą, bet ir įvairius matavimus?“

„O juk dar 2003 metais kuriant naująjį, inovatyvų, gerąja užsienio praktika paremtą baudžiamąjį procesą buvo akcentuojami keli labai svarbūs aspektai – greitas ir išsamus, į nukentėjusiojo teisių atstatymą ir užtikrinimą orientuotas procesas, kartu užtikrinant įtariamojo teises, kad nekaltas žmogus nebūtų persekiojamas ir nuteisiamas.

Baudžiamasis procesas kiekvienais metais virsta vis ilgesniu, procesiniai dokumentai skaičiuojami jau ne šimtais, o tūkstančiais.

Baudžiamojo proceso optimizavimo idėjos įgyvendinimas turėjo garantuoti procese veikiančių institucijų veiksmų orientaciją į rezultatą, kuris turėjo būti pasiektas minimaliomis sąnaudomis bei trumpiausiais terminais. Tačiau tiesa ta, kad visus šiuos metus, restauruodami sovietines baudžiamojo proceso normas, ėjome ne link optimalumo, bet sparčiai nuo jo – procedūrinės procesinės dalies reikalavimų gausa ir jų detalus laikymasis yra daug svarbesnis nei aukščiau paminėto principo įgyvendinimas. Baudžiamasis procesas kiekvienais metais virsta vis ilgesniu, procesiniai dokumentai skaičiuojami jau ne šimtais, o tūkstančiais.

Procedūrinis žaidimas įtraukė ne tik tyrėjus, prokurorus ir teisėjus – advokatų gynybos populiariausiomis taktikomis tapo formalių procedūrinių pažeidimų paieška ir proceso vilkinimas, pamiršus, kad gynėjo svarbiausia pareiga yra panaudoti visas įstatyme nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų nustatytos aplinkybės, teisinančios ginamąjį ar lengvinančios jo atsakomybę, ir teikti ginamajam reikiamą teisinę pagalbą.

Visose teisėsaugos grandyse suvokdami gynybinę strategiją vilkinti bylą, neieškome būdų šiai problemai spręsti, o nuleidę galvas atsakomybę už tyrimo vilkinimą prisiimame tik sau.

O blogiausia, kad visoje šioje biurokratinėje mašinoje dažnai „pasiklysta“ ir yra pamirštamas nukentėjusysis – apie kokį žmogaus tikėjimą teisingumu ir teisėsaugos sistema mes galime kalbėti, kai kaltininkas (dažnu atveju nustatytas netrukus po nusikaltimo padarymo) nuteisiamas, o dar blogiau – išteisinamas dėl didelės apimties byloje „pasimetusių“ ar teismo pripažintų nepakankamais įrodymų, po metų metus trukusio proceso?

Ar ne laikas mums, pažangiai teisinei valstybei grįžti prie fundamentalių teisingumo įgyvendinimo ir baudžiamojo proceso principų, išeiti iš užburto „procesas dėl proceso“ rato, susitarti dėl kiekvienos institucijos atsakomybės ribų, kardinaliai peržiūrėti procedūrinius reikalavimus ir, galiausiai, žengti koja kojon su laikmečiu įrodymų rinkimo procese maksimaliai išnaudojant informacines technologijas?“ – retoriškai klausia kriminalinės policijos vadovas.

D.Raulušaitis: įrodymas 100 proc. arba nekaltas

Komentuodamas didelį atgarsį sukėlusios bylos nuosprendį advokatas, buvęs prokuroras Darius Raulušaitis pareiškė nuomonę, kad prokuratūra galėtų kritiškiau vertinti savo darbą ir kartu geriau prognozuoti bylos perspektyvas. Juk specialiosioms tarnyboms ir ikiteisminio tyrimo institucijoms iš patirties, teismų praktikos yra žinoma, ko bylose prašo teisėjai. Tad jeigu esama abejonių, jog asmenį pavyks ne tik apkaltinti, bet ir įrodyti jo kaltę – galbūt teismo nėra pagrindo ir pradėti.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min