Duodama interviu dienraščiui „Lietuvos rytas“ L.Stankūnaitė pasakojo, kaip atpažino D.Kedžio kūną. Anot moters, iš pradžių ji nepatikėjo, kad tai Drąsiaus kūnas, todėl kreipėsi į prokurorus ir pasakė, kad nori atpažinti palaikus.
„Kas galėtų paneigti, kad nebuvo sukurptas planas suvaidinti D.Kedžio mirtį? Žmogus, pakeitęs tapatybę, galėtų sau ramiai gyventi. Juk daugiau kaip pusę metų jos brolis buvo slapstomas, matyt, netoli savo namų Garliavoje, ir net šuo nesulojo. Nors jo ieškojo didžiulės policijos pajėgos“, – dienraščiui pasakojo L.Stankūnaitė.
Tikiu, kad labai ramiai sugebėsiu jai papasakoti apie mūsų šeimos tragediją. Dukrelei niekada nedrausiu lankyti tėvo kapo, jei ji norės. Tačiau aš pati nematau reikalo ten nešti gėlių ir deginti žvakučių. Sako L.Stankūnaitė.
Ji sako, kad buvo nelengva žiūrėti į tai, kas liko iš jaunystėje pažinto žmogaus. Atpažinimo procedūra truko 3–4 minutes, tačiau ir to laiko jai buvo per daug.
L.Stankūnaitė sako ne iš karto atpažinusi palaikus.
„D.Kedys niekada neaugino plaukų. O dabar jie buvo kokių penkių centimetrų ilgio, nudažyti tamsiai rudai. Matyt, taip jis maskavosi. Paprašiau, kad pakeltų jo galvą. Negalėjau žiūrėti ilgai, tačiau bruožai atrodė tikrai jo. Tačiau atpažinau ne iš veido. Ieškojau išskirtinių žymių, kurių jis turėjo. Pirma – tai apgamas dešinėje pusėje. Kita žymė – ant nykščio jis turėjo randą, buvo sužalotas nagas. Drąsius man yra pasakojęs, kad jaunystėje kažkaip persipjovė. Apatinėje pilvo srityje Drąsius turėjo išskirtinę odos pigmentaciją – baltų dėmių. Tos dėmės dabar buvo pridengtos didele tatuiruote, tačiau ji padaryta, matyt, neseniai, kai mes drauge nebegyvenome. Jis nuolat dėl tų dėmių krimsdavosi“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo L.Stankūnaitė.
Moteris įsitikinusi, kad jos dukrelei dabar nereikėtų matyti tėvo, kurio net ji iš karto neatpažino.
„Toks vaizdas vaikui per šiurpus“, – įsitikinusi L.Stankūnaitė.
Ji sako, kad baisu, jog paaugęs vaikas viską, kas vyksta dabar, pats sužinos.
„Tikiu, kad labai ramiai sugebėsiu jai papasakoti apie mūsų šeimos tragediją. Dukrelei niekada nedrausiu lankyti tėvo kapo, jei ji norės. Tačiau aš pati nematau reikalo ten nešti gėlių ir deginti žvakučių. Nors dar ir neįrodyta, bet jis nužudė mano seserį“, – sako L.Stankūnaitė, kuri įsitikinusi, jog pati visuomet bus taikiklyje, kol sieks atkovoti savo vaiką.
