Apeliacinio teismo nuomone, Nikolajus B. padarė labai sunkų nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia, prieš mažametį vaiką ir pasinaudodamas jo bejėgiška būkle dėl mažametystės. Nukentėjusysis yra mažametis berniukas, kuriam nuteistojo ilgai (pustrečių metų) trukusiais itin amoraliais veiksmais ir smurto naudojimu buvo padaryta didelė moralinė žala. Be to, jo atžvilgiu vykdyti veiksmai galimai turi ir ilgalaikių neigiamų pasekmių normaliai vaiko asmenybės raidai. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šių aplinkybių visumą, paskyrė Nikolajui B. didesnę nei straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkis bausmę, kuri yra teisinga. Nikolajui B. už padarytą nusikalstamą veiką nustatytos bausmės švelninti nėra teisinio pagrindo.
Kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai, pagrįstai pripažino Nikolajų B. atlikus prievartinius seksualinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusįjį berniuką ir tinkamai juos įvertino baudžiamojo įstatymo požiūriu.
Nuteistasis mažametį berniuką seksualiai prievartavo 2004–2006 m.
Nikolajus B. nesutiko su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir tvirtino, kad jis mažamečio seksualiai neprievartavo ir negali atsakyti už tai, jog vaikas su nepilnamečiais draugais seksualiai santykiaudavo. Esą vaikas jį apkalbėjo.
Ši Lietuvos apeliacinio teismo nutartis dar gali būti skundžiama Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
