ISTORIJOS PRADŽIA: Trakų rajone rastas prieš mėnesį dingusios varėniškės kūnas.
MOKYKLOS DIREKTORIUS: Sandra turėjo galimybę gyvenime pasiekti labai daug
ĮTARIAMOJO NUŽUDYMU ADVOKATĖ: jis važiavo pasivažinėti, pats viską pasakoja
Dar ketvirtadienį šarvojimo salė nuolat buvo pilnutėlė. Atsisveikinti su buvusia klasioke, drauge, bičiule, mokine, giminaite, kaimyne ėjo ir ėjo Varėnos žmonės.
Klasės siela
Kokia buvo ši jauna mergina, kokiomis svajonėmis ji gyveno, paklausėme jos buvusių klasiokių Aistės Miškinytės ir Kotrinos Krisiulevičiūtės.
Abi merginos tvirtino, kad Sandra buvo labai gabi ir draugiška. Ji niekada neatsisakydavo dalyvauti kokioje nors veikloje, mielai prisidėdavo organizuojant renginius. Jeigu reikėdavo muzikinio fono, Sandra tuoj pat sukurdavo dainų. Pasirodo gabi mergina pati kūrė dainas. Pasak Kotrinos, viena jų buvo ypatinga – skirta draugams, tokia graži ir prasminga, gaila, kad dabar nebegali prisiminti šios dainos žodžių.
Aistė ir Kotrina papasakojo, kad Sandros buvo visur pilna, ji buvo klasės branduolio dalis. Tad jeigu kažkas vyko – ten buvo ir ji.
Ir dabar dar vis netikiu, kad Sandros nėra.
„Kai sužinojome, kad Sandra nužudyta, buvome labai sukrėstos, nesinorėjo tuo tikėti. Ir dabar dar vis netikiu, kad Sandros nėra, vis dar netikiu. Nesuvokiama kaip tai gali būti, tokia jauna“, – nugrimzta į apmąstymus Kotrina.
„Kodėl ji išėjo pabėgioti viena?“ – klausė Aistė, šis klausimas jai neduoda ramybės.
Muzikali ir gabi mergina
Sandra buvo muzikali ir talentinga,- prisimena ir jos draugė Jonata Grimutaitė. Ji pasakoja, kad Sandra pati ją susirado, parašė į facebook paskyrą, pagyrė dainavimą ir pasiūlė padainuoti kartu. Štai taip jos ir susipažino. Po to kartkartėmis susitikdavo Sandros namuose ir kartu muzikuodavo. Sandra grojo ne tik pianinu, bet ir gitara. Jonata prisimena, kad jos dainos buvo labai gilios, kažkokios kupinos paslapties.
Mėgo žvejoti
Bene viena paskutiniųjų su ja praleidusių laiką draugių Nona Šidlauskaitė prisimena, kad Sandra visada buvo tiesi. Ji sakydavo tai, ką galvoja. Ši savybė toli gražu ne visiems patiko, tačiau Nona draugę už tai labai gerbė. „Geriau negraži teisybė, nei gražus melas“, – sako Nona. Ji buvo gera draugė, nuoširdi, sąmojinga, paprasta. Paslapčių tarp merginų nebūdavo, jos dalindavosi savo džiaugsmais ir nepasisekimais. Tačiau, pasak Nonos, jų pokalbių temos telieka tarp merginų.
Sandra grojo ne tik pianinu, bet ir gitara.
Kartą abi merginos nuvyko į Alytų. Pamačiusi suvargusį, skarmalus dėvintį senučiuką Sandra nesusilaikė, nubėgo į degalinę, nupirko du didelius sumuštinius ir atidavė juos nelaimėliui.
„Ji buvo jautri kitų skausmui, geranoriška“, – mena Nona.
Prieš pat merginos dingimą, sekmadienį, Nona ir Sandra kartu važiavo žvejoti. Nona prisimena, jog Sandra buvusi užsidegusi žvejė. Sumanydavo, ir jau dumia prie ežero ar upės. Todėl trečiadienį, likus dienai iki Sandros lemtingo išbėgimo pabėgioti, Nona jai parašė žinutę: „Na, kaip dėl savaitgalio, gal važiuojam pažvejoti?“. Sandra pažadėjo, kad jeigu tik kas nors nesutrukdys – būtinai keliaus žvejoti. Tačiau merginos gyvybės siūlą nutraukė žudikas.
