Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo. Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato paliktas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą.
Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių.
(Iš Evangelijos pagal Joną 20, 1–9)
„Jis pamatė ir įtikėjo“
Keturiasdešimt dienų ruošėmės švęsti Velykas – Jėzaus prisikėlimą iš numirusiųjų. Jėzaus prisikėlimas mums, žemės keleiviams, yra pati brangiausia žinia, nes skelbia: jei prisikėlė Jėzus, kelsimės ir mes; mirtis nebetars paskutinio žodžio, nes jį ištarė Jėzus: „Aš gyvenu ir jūs gyvensite“ (Jn 14, 19).
Jėzaus mirtis ant kryžiaus nepaprastai prislėgė jo mokinius; jiems atrodė, kad palaidotos viltys, kurias jie buvo sudėję į savo Mokytoją.
Evangelistas Jonas pasakoja, kaip ankstų pirmos savaitės rytą prie Jėzaus kapo skubėjo Marija Magdalietė. Skubėjo ne susitikti su Jėzumi, bet atiduoti pagarbą jo kūnui – tinkamai jį paruošti amžinam poilsiui kapo rūsyje. Radusi nuristą akmenį nuo kapo angos, o patį kapą tuščią, Marija Magdalietė apie tai pranešė Jėzaus mokiniams. Atskubėję Petras ir Jonas rado tuščią kapą. Tik dabar Jonas aiškiai suvokė, ką Jėzus buvo kalbėjęs apie savo mirtį ir prisikėlimą: „Jis pamatė ir įtikėjo“ (Jn 20, 8).
Po prisikėlimo Jėzus dar ne kartą pasirodys savo mokiniams, kad galutinai juos įtikintų, jog mirtis netarė paskutinio žodžio. Apaštalų darbų knygoje skaitome apie Petro liudijimą: „Mes esame liudytojai visko, ką jis yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė pakabindami ant medžio. Tačiau trečią dieną Dievas jį prikėlė ir leido jam pasirodyti, <...> mums, kurie su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių (Apd 10, 39–41).
Kristaus Prisikėlimą turime švęsti ne tik vieną kartą per metus, bet nuolatos, ir mes tai darome švęsdami Mišias – Kristaus kančios ir prisikėlimo paminėjimą bei sudabartinimą. Kiekvieną kartą, kai švenčiame Mišias, ne tik prisimename Jėzaus prisikėlimą, bet realiai dalyvaujame jo mirties ir prisikėlimo slėpinyje.
Jėzaus prisikėlimą švenčiame kiekvieną kartą, kai pasinaudojame Sutaikinimo sakramentu. Dievas atleidžia apgailimas mūsų nuodėmes, nes už jas sumokėta Kristaus mirties kaina, o jo prisikėlimas skelbia ir apie mūsų būsimąjį prisikėlimą gyvenimui Dievo šviesoje.
Jėzaus prisikėlimas yra pamatinė mūsų tikėjimo tiesa.
Jėzaus prisikėlimas yra pamatinė mūsų tikėjimo tiesa. Pirmieji ją išgirdo žmonės Sekminių dieną subėgę prie namo, kur apaštalai buvo apdovanoti Šventosios Dvasios dovanomis. Anuomet Petras visų vardu kalbėjo: „Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai“ (Apd 2, 32).
Panašiai apie Jėzaus prisikėlimą skelbė apaštalas Paulius, buvęs krikščionių persekiotojas, o po susitikimo su Prisikėlusiuoju Jėzumi tapęs uoliausiu apaštalu: „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse“ (1 Kor 15, 17).
Kristus prisikėlė, prisikelsime ir mes. Ši tikėjimo tiesa ypač svarbi, kai patiriame įvairių sunkumų, fizinę ar moralinę kančią. Todėl giliai tikintis krikščionis negali stokoti optimizmo; jis žino, kad kančia yra laikina; amžinas yra tik prisikėlimas su Jėzumi.
Švęsdami Jėzaus prisikėlimą, pasitikrinkime, koks yra mūsų tikėjimo būsimuoju prisikėlimu gylis, kiek jis nulemia mūsų dabartinio gyvenimo kokybę.
Kristus prisikėlė, prisikelsime ir mes.
