Šioje dalyje bus paviešinta iki šiol niekur neskelbta Vidaus reikalų ministerijos slapta medžiaga apie Georgijų Dekanidzę ir jo įtaką to meto Lietuvos valdžios atstovams.
Bus svarstoma, kodėl tardytojai ir teisėjai nepateikė nė vieno aštraus klausimo jau tada „Vilniaus brigados“ „krikštatėviu“ vadintam G. Dekanidzei. Nepajėgta ar nenorėta? Tada, kodėl? Ką, tokiu atveju, būtų tekę sodinti greta jo ant kaltinamųjų suolo? Ar nebūtų tai panašu į jau pirmojoje filmo dalyje rodytiems Latvijos policininkams jų viršininkų ištartą frazę: „Nelįskite čia. Dirbkite ir tylėkite.“ Tai Latvijos ypatingasis policijos būrys išgirdo po to, kai nubraižė pelno, gaunamo už naftos kontrabandą, paskirstymo schemą. Joje buvo surašyta pusės to meto Latvijos vyriausybės narių, filmo autoriui sakė buvę Latvijos pareigūnai.
Vietoje to, kad tardymo metu G. Dekanidzei nesugebėta ar nenorėta (nes VRM turėjo rimtos informacijos) pateikti grėsmingus klausimus, pastarasis teisme graudeno teisėjus: „Mano sūnus – ne nusikaltėlis. Jam nerūpi nusikaltimai. Jis mėgo pasėdėti restoranuose, vaišino draugus, mėgo išgerti. Labai mylėjo moteris. Kuris iš jūsų, gerbiami teisėjai, to nemėgsta ? A?“
