Rudenį 60-metį turėjusi švęsti S.Gutauskienė dingo gegužės 3-iąją. Tądien su Motinos diena ją pasveikinti ketino sūnus, dukra ir krikšto duktė. Kaip LŽ jau rašė, sveikinimus ši Jūrės (Prienų r.) soduose poilsiavusi kaunietė priiminėjo miške. Teigė jame pasiklydusi. Ryšys vis trūkinėjo, o jam galutinai nutrūkus stojo jau daugiau kaip 3 mėnesius trunkanti nežinia.
Laukia ir bijo
Užsitęsusi nežinia įkalino S.Gutauskienės artimuosius nesibaigiančiame laukime. Iš pradžių jie laukė, kol į sodus suvažiuos mieste žiemojantys kauniečiai, paskui - kol atsiras uogų ir grybų. Viltasi, kad į mišką plūstelėję žmonės aptiks tai, ko nepavyko rasti net pasitelkus pasieniečių sraigtasparnį ir Viešojo saugumo tarnybos pareigūnus su tarnybiniais šunimis.
Dabar su nerimu laukiama grybavimo sezono pabaigos, nes tada S.Gutauskienės sesers Virginijos prielaida, kad dingusioji galėjo tapti nusikaltėlio auka, taps pagrindinė.
Kaip ir daugelis, kuriems yra tekę nueiti šį baisų kelią, jie vis dar puoselėja viltį, kad galbūt leisgyvę prapuolenę kas nors priglaudė ir sustiprėjusi ji grįš pas saviškius.
"Neįsivaizdavau, kad šis laukimas - toks sunkus, - LŽ prisipažino Virginija. - Tai net baisiau už netikėtą žinią apie nelaimę."
O kai tokio bejėgiškumo akimirką susiduri su abejingumu tų, iš kurių labiausiai tikiesi pagalbos, rankos visiškai nusvyra.
Netikėta naujiena
Vasaras sode leisdavusi S.Gutauskienė šiemet veržėsi į Jūrę kaip niekada. Nors sesuo Virginija, pas kurią Salomėja pastaruoju metu gyveno, dar mėgino atkalbėti, kad palauktų, kol labiau sušils orai, ši nenorėjusi nieko girdėti. Balandžio pabaigoje Virginija pati ją ten ir nuvežė. Per tas 10 dienų dar spėjo porą kartų aplankyti. Paskutinį kartą - balandžio 28-ąją. Jokios nelaimės nenujautė, kol gegužės 3-iąją pas Virginiją atvažiavo sutrikę Salomėjos vaikai.
Tądien iš ryto jie lankė kapines, o po pietų ketino važiuoti pas motiną į Jūrę. Tačiau kai duktė apie 14 val. jai paskambino, skambinusiajai pakirto kojas. "Aš miške - pasiklydau", - teigė motina. Jos balsas buvo ramesnis negu naujieną išgirdusios dukters. Šiai buvo sunku suprasti, ko motinai prireikė miške, kai kiekvieną akimirką galėjo išnirti prieš pusantrų metų operuotas jos klubo sąnarys. Tai buvo atsitikę jau 2 kartus, tačiau laiku suskubta suteikti pagalbą. Atrodo, kad motiną vėl buvo ištikusi ta pati bėda - ji teigė galinti tik šliaužti.
"Kada tai atsitiko?! Kaip mes dabar tave surasime?!" - klausė panikos apimta duktė. "Eikite nuo sodybos Jūrės link ir šaukite", - atsakė motina, tvirtindama, kad klaidžioja po mišką jau porą valandų. Nurodydama šį laiką ji greičiausiai melavo, nes nenorėjo nervinti dukters.
Šuo nepadėjo
Iš tikrųjų miško kalinės paieškos buvo kur kas sudėtingesnės. Į Jūrę nuskubėjęs sūnus nežinojo, į kurią pusę eiti. Su tokiu likimo išbandymu jis susidūrė pirmą kartą.
Kai dar kartą paskambino motinai, ji sugebėjo nupasakoti tik dalį nueito kelio. Daugiau apie galimą jos buvimo vietą iš nuolat trūkinėjančio ryšio nesuprato net sūnaus į pagalbą pasikviestas geriau vietovę pažįstantis sodo kaimynas. Kuo toliau, tuo labiau jos balsas darėsi nervingesnis. Paskutinis S.Gutauskienės pokalbis su sūnumi baigėsi prašymu: "Ieškok manęs su šunimi!"
Apie 20.12 val. su dingusiąja dar kalbėjosi ją pasveikinti ketinusi krikštaduktė. Visi kiti artimieji buvo perspėti neskambinėti prapuolenei, kad "nenusodintų" jos telefono. S.Gutauskienė krikštaduktei pasiguodė, kad yra pasiklydusi miške, bet sūnus ją tuoj suras. Šis iš tikrųjų lėkė atgal į Kauną atsivežti kinologo su šunimi.
Anot Virginijos, laikas, sugaištas šiai kelionei, galėjo būti lemtingas. Atsivežtas šuo nuvedė tik iki tos vietos, kur, kaip vėliau paaiškėjo, užfiksuotas paskutinį kartą dar veikęs prapuolenės mobiliojo ryšio telefonas.
Pagalba vėlavo
Tą patį sekmadienio vakarą S.Gutauskienės sūnus kreipėsi ir į policiją. Iš pradžių - į Kazlų Rūdos pareigūnus, bet šie paaiškino, kad Jūrės sodai - jų kolegų iš Prienų valdos.
Du policininkai į Jūrę buvo atsiųsti tik tada, kai S.Gutauskienės sūnus perskambino Prienų budėtojams. Tačiau iš atvykusiųjų jokios kompetentingos pagalbos nesulaukta. Jie teigė galintys tik palaikyti kompaniją stichiškai mišką naršantiems prapuolenės artimiesiems.
Apie keliasdešimt žmonių su prožektoriais po mišką klaidžiojo pernakt. Be "bejėgės" policijos.
Išaušus rytui, S.Gutauskienės sūnus pasitelkė į pagalbą geriausiai mišką žinančius girininkijos darbuotojus. O jo teta Virginija nuskubėjo į Prienų policiją rašyti oficialaus pareiškimo. Skubėta, kad greičiau būtų nustatyta, kur paskutinį kartą užfiksuotas veikiantis dingusiosios telefonas. Tačiau, kol S.Gutauskienės artimieji nepriėjo prie vieno aukštas pareigas einančio pareigūno, jo pavaldiniai labai skeptiškai kalbėjo ir apie galimybes rasti miške telefono veikimo vietą.
Paskambinus minėtam viršininkui nustatyta ir paskutinė telefono veikimo vieta, ir net pakeltas pasieniečių malūnsparnis. Kartu su juo į Jūrės miškus pasiųstos ir gausios policijos pajėgos, o kitą dieną jas pakeitė pusšimtis Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų su tarnybiniais šunimis.
S.Gutauskienės artimųjų įsitikinimu, to nebūtų prireikę, jeigu ne delsimas pradėti kvalifikuotą dingusiosios paiešką, kol dar veikė jos telefonas.
Negeras įtarimas
Ieškojusieji S.Gutauskienės prisimena, kaip įtartinai pirmąjį paieškų vakarą po sodus automobiliais zujo jaunimas. Ponia Virginija neatmeta galimybės, kad jos sesuo galėjo būti suvažinėta, kai, sukaupusi paskutines jėgas, iššliaužė į kelią. Lavonas galėjo būti įmestas į bagažinę ir išvežtas nežinoma kryptimi.
"Toje vietoje, kur paskutinį kartą užfiksuotas sesers telefonas, neįmanoma dingti be pėdsakų. Šalia miškelio - per sodus einantis kelias", - įrodinėjo LŽ pašnekovė.
Gali būti, kad tai įvyko, kai S.Gutauskienės sūnus važiavo į Kauną atsivežti kinologo. Ir jo šuo, ir Viešojo saugumo tarnybos po poros dienų atsivežti keturkojai bejėgiškai mindžikavo beveik toje pačioje vietoje.
Ten, kur dingsta S.Gutauskienės pėdsakai, netrūksta lindynių. Pradingėlės artimųjų talkininkams užėjus į vieną iš jų, ten buvusi moteris lyg ir mėgino kažką sakyti. Tačiau skubiai buvo nutildyta kartu buvusio vyriškio. Prapuolenės artimieji dar mėgino siųsti pas vietinius girtuoklius savo žvalgą su puslitriu. Nepavyko nieko išpešti ir jam.
Dienoraštis - išdavikas
Nesudomino policijos ir S.Gutauskienės artimųjų gauti vaizdo kameros, įrengtos prie Jūrės geležinkelio pervažos, įrašai. Pareigūnams buvo per prasta jų kokybė.
Vienoje įrašo dalyje ir Virginija, ir dingusiosios sūnus mano atpažinę iš eisenos Salomėją. Ji eina miestelio link, prie jos sustoja automobilis, o šiam nuvažiavus kelias lieka tuščias. Tiesa, tai balandžio 30-osios įrašas, bet dienoraštis, kurį rašė S.Gutauskienė, taip pat baigiamas šia data. Ten dingusiosios artimieji perskaitė, kad tądien ji svečiavosi pas kaimyną. Buvo atvažiavusi šio žmona - visi pasivaišino vynu. "Grįžau namo. Neturiu ko veikti, eisiu pas Ireną", - toks paskutinis dienoraščio įrašas.
Minėtas kaimynas ne iš karto prisipažino, kad S.Gutauskienė tądien buvo pas jį užsukusi. Irena iš viso tai neigia.
S.Gutauskienės artimiesiems taip pat neaišku, kur ji galėjusi būti nuo ketvirtadienio. Manoma, kad miške ji atsidūrė anksčiausiai šeštadienį - iki tol dar yra ją mačiusiųjų.
Artimieji neslepia, kad dingusioji ne visada atsispirdavo vienai savo ydai, susijusiai su tais laikais, kai priklausė sovietinei Kauno prekybininkų "grietinėlei" - buvo parduotuvės vedėja, vėliau - maisto prekių parduotuvių revizijos pirmininkė. Tačiau girtavimas tikrai dar nebuvo tapęs jos gyvenimo būdu.
Tyrėjo tiesa
Gana mįslingas ir vienas sėkmingas S.Gutauskienės sūnaus mėginimas prisiskambinti nuo sekmadienio vakaro neatsakiusiai motinai. Pirmadienio vidurdienį jos telefoną kažkas įjungė, bet nekalbėjo. Tai trūko apie sekundę, tačiau šis sujungimas buvo užfiksuotas ir prapuolenės telefono išklotinėse.
Prienų rajono kriminalinės policijos tyrėjo Eligijaus Dobilos tvirtinimu, ieškant S.Gutauskienės jau panaudotos visos įmanomos priemonės. "Jokio kabliuko, galinčio patvirtinti artimųjų keliamą versiją dėl galimo eismo įvykio, nėra", - tvirtino pareigūnas, nors čia pat prisipažino, kad ir jam pavyko prakalbinti ne visus minėtų lindynių gyventojus.
"Aš taip turiu savo versiją, bet apie ją nepasakosiu, - mįslingai kalbėjo E.Dobila. - Labai nenustebčiau, jeigu dingusioji atsirastų - toje vietoje yra kur įlįsti. Be to, ne kartą yra buvę, kad, atrodo, vietovė išnaršyta po siūlelį, o po kurio laiko prapuolęs žmogus randamas ten, kur jo lyg ir nebuvo galima nepastebėti."
Ekstrasensės šou
Ekstrasense save vadinanti A.P., apie kurios išskirtinius gebėjimus S.Gutauskienės artimieji perskaitė miesto dienraštyje, žadėjo padėti ir jiems, tačiau šios ponios įžūlumas juos pribloškė.
Nuvylė jau pirmosios bendravimo su A.P. akimirkos. S.Gutauskienės artimieji teigia išsiaiškinę, kad jos padėjėjo vaidmenį atlikęs vyriškis - buvęs policijos darbuotojas. Šis netyčia išsidavė, kad jam padarė įspūdį dingusiosios paieškoms pasitelktas malūnsparnis - "Juk tai turėjo nemažai kainuoti..."
Kur sukama, S.Gutauskienės artimieji suprato ne iš karto. Tik tada, kai sėkmingai įveikė ekstrasensės kurtas dirbtines kliūtis, kuriomis siekta iš anksto apsidrausti nuo neišvengiamo fiasko. Jiems liepta rasti ne senesnes kaip pusės metų prapuolenės nuotraukas ir prieš dingimą jos dėvėtus drabužius.
Kai ši užduotis buvo įvykdyta, A.P. iš jų paprašė 100 litų, paskui pasisiūlė važiuoti į įvykio vietą. Šią kelionę ji įkainojo... 5 tūkst. litų ir net žadėjo išrašyti sąskaitą faktūrą.
"O jeigu nieko nerasite?" - išdrįso suabejoti reketuojamieji. "Bet aš juk dirbsiu!" - toks buvo A.P. atsakymas. S.Gutauskienės artimiesiems atsisakius turėti reikalų su šia "ekstrasense", ji dar kelis kartus skambino ir atkakliai siūlė savo paslaugas.
Galinčiųjų iš tikrųjų padėti skambučių.
