Kaip pranešime spaudai rašo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, vieni jų dirba priešgaisrinėse tarnybose, savivaldybių ugniagesių komandose, kiti yra ūkininkai, statybininkai, kitų tarnybų pareigūnai. Beje, vien šiais metais Lietuvoje savanoriai ugniagesiai per 150 kartų talkino gesinant gaisrus, iš jų 44 kartus degant gyvenamiesiems namams, 18 kartų liepsnojant ūkiniams pastatams.
Kas suburia mažų miestelių žmones? Supleškėję jų pačių jų pačių namai, suvokimas, kad saugumu reikia rūpintis ir patiems ir atsakomybės jausmas. Štai Jurbarko rajono Viešvilės miestelis yra vienas iš nedaugelio, kuris turi savanorių ugniagesių komandą!
O ją sudaro net 16 savanorių – aštuoni vairuotojai ir tiek pat ugniagesių. Ir jie ne tik popieriuose, o iš tiesų budi ir gesina gaisrus. Šiemet gesino ne tik degančią žolę, bet tramdė ir ugnį liepsnojančioje lentpjūvėje, jų pagalbos reikėjo ir įsiplieskus gaisrui Mociškių girininkijos miške.
„Kad gyventojai susiburtų, teko su žmonėmis tartis. Ir pats tapau savanoriu ugniagesiu. Štai degant lentpjūvei, ją gesinti atskubėjo 15 savanorių,“ – pasakoja Viešvilės seniūnas Valentinas Kucinas.
Beje, jis ir subūrė komandą. Tiesa, savo indėlio seniūnas nėra linkęs sureikšminti, nes gerai žino, kad vienas su ugnimi – nepakovosi.
Pasak jo, gaisrai dažniausiai aplanko netikėtai. Štai neseniai užsiliepsnojo vežamas šienas. Traktorių vairavęs vyras nė nepastebėjo, kaip šis pradėjo degti. Pajuto tik, kai nugara ėmė kaisti...
Kad ugnį užgesintum, žinoma, vien kibiro vandens neužtenka. Reikia ir įrangos, ir įgūdžių. Seniūnas pasidžiaugia, kad Viešvilės savanoriai į gaisrus vyksta automobiline cisterna „Mercedes“, gabenančia beveik 10 t vandens. Tai Lenkijos kolegų dovana. Nors automobilis ir nėra naujas, bet rūpestingai prižiūrimas sėkmingai rieda į gaisrus.
„Kad tapčiau savanoriu ugniagesiu, raginti manęs neteko. Nes pats esu nukentėjęs nuo gaisro – prieš penkerius metus ugnis supleškino mano namus. Gaisras kilo naktį, kai visa šeima miegojo. Nežinia, kaip viskas galėjo baigtis, jeigu ne šuo, pažadinęs kaimyną, kuris mus tada prikėlė. Namas sudegė, bet likom gyvi,“ – prisimena savanoris ugniagesys Paulius Šašys.
Tuo metu miestelyje savanorių ugniagesių komandos nebuvo. Būta ir daugiau gaisrų, kurių metu įsitikinta, kad, užuot laukus pagalbos iš toli, geriau, kad ugniagesiai būtų čia pat. Beje, į savanorių gretas P.Šašys pasikvietė ir savo brolį Paulių.
Savanoriai pasikeisdami budi po savaitę. Į gaisrą, gavęs pranešimą iš Bendrojo pagalbos centro, vyksta vairuotojas ir ugniagesys. O jei prireikia daugiau pagalbos, pasitelkia ir kitus.
Randa laiko savanoriai ir gyventojams aplankyti. Patirtis rodo, kad žmonėms kartais reikia tik paraginimo, kad susiremontuotų krosnį ar išsivalytų kaminą.
Beje, už gaisrų gesinimą pernai gautos lėšos nesiekė nė 600 eurų. Turi savanoriai ir savo fondą, kurį sudaro asmeninės lėšos. Jau yra numatytas įrengti ir garažas gaisriniam automobiliui.
Viešvilės savanoriai, aukojantys savo laiką kitiems, sulaukia ir bendruomenės supratimo bei palaikymo. O svarbiausia jiems yra jausti savų žmonių pagarbą ir jų dėkingumą.
