Sekite 15min Google– Esate – pulkininkas, Ukrainos specialiųjų pajėgų karys. Kariuomenėje tarnaujate daugiau nei dešimtmetį. Ar galėtumėte pasidalinti, kokios šiuo metu yra jūsų atsakomybės vienoje iš Ukrainos specialiųjų tarnybų?
– Esu vieno iš pagrindinių vadų pavaduotojas. Mūsų atsakomybės yra kaip ir visų kitų padalinių – saugoti ir ginti tam tikrą fronto atkarpą.
Kalbant apie mūsų darbo įdomumą, manau, kiekvienas karys gali matyti savo darbą kaip įdomų ir svarbų. Jei kalbėčiau konkrečiau apie savo pareigas, kaip vado pavaduotojo, tai organizuoju mūsų gynybą, padedu vadui išpildyti visus mums paskirtus uždavinius.
Bendrąja prasme, tai yra pakankamai rutininis karinis darbas. O vietos, kurioje dirbu, nenorėčiau atskleisti. Apskritai, didelio skirtumo tarp pagrindinių darbų kaip ir nėra.
Mano ekspertizė susijusi su tuo, kaip Ukrainos ginkluotosios pajėgos vykdo savo užduotis dabar ir kuo tai skiriasi nuo invazijos pradžios.
- Pirmoji invazijos diena: „Netikėjau, kad tai įvyks“
- Pokyčiai mūšio lauke: kaip tada ir dabar kariauja Ukraina
- Ateities karas: dronai ir dirbtinis intelektas
- 3 patarimai Lietuvai: „Turite būti pasiruošę“
- Karo pabaiga „jau arti“? Ką rodo mūšio laukas
- Sunkiausia akimirka
– Prieš tai norėčiau jūsų paklausti apie Kyjivo gynybą pirmosiomis invazijos savaitėmis, kurioje, kiek žinau, dalyvavote. Ukrainos specialiųjų pajėgų kariai sutrukdė Rusijos bandymams įsitvirtinti Hostomelyje, vėliau – padėjo išstumti rusus iš sostinės. Galbūt plačiau papasakotumėte apie šį laikotarpį? Koks buvo jūsų 2022 m. vasario 24 dienos rytas?
– Vasario 24-ąją mūsų būrys buvo sustiprintame režime. Kai kurie padaliniai jau turėjo savo užduotis. Aš pats saugojau vieną objektą. 4 valandą ryto sužinojau, kad Rusija apšaudė tarp Žytomyro ir Kyjivo sričių esantį praleidimo punktą. Tada pajudėjome į šiaurę ir ėmėmės užduočių, kad sulėtintume rusų kolonos judėjimą.
Ryte jau buvome Žytomyro šiaurėje, rengėme pasalas. Buvome ne reguliarus pėstininkų būrys, o specialiosios paskirties, todėl dirbome ruošdami pasalas ir žvalgydami. Taip ir praėjo visas kovo mėnuo.
– O jeigu pereitume prie emocijų – kas tą rytą sukosi jūsų galvoje?
– Turėjau vieną emociją. Atėjo laikas ginti viską, ką įmanoma ir neįmanoma, tam, kad sustabdytume rusų judėjimą. Koviniuose veiksmuose dalyvauju nuo 2014-ųjų, todėl karas nekėlė tiek daug emocijų.
Prisipažinsiu, dieną prieš įsiveržimą netikėjau, kad tai gali įvykti. Netikėjau, kad jie gali įsiveržti tokiomis kolonomis, nes, žinant karybą, tai atrodo visiškai nelogiška. Dėl to ir įvyko tai, kas buvo prognozuota, jie buvo sustabdyti.
– Kaip per daugiau nei ketverius metus trunkančios Rusijos invazijos laikotarpį pasikeitė tai, kaip kariauja Ukraina?
– Karas prasidėjo tuo, kad mes kariavome, taip sakant, konvenciniais metodais. Tai reiškia vadovavomės senomis praktikomis, visos taktikos ir ginklai, kuriuos turėjome, mums buvo likę dar nuo Antrojo pasaulinio karo. Jokių naujų nebuvo. Ir visa tai sąlygojo pėstininkų mūšius.
Rusija yra didesnė už Ukrainą. Ji turi daugiau resursų, tiek šaudmenų, tiek ginklų, tiek gyvosios jėgos. Dėl to mums neliko kito pasirinkimo, kaip tik pakeisti savo metodiką, ieškoti naujų būdų, įgyvendinti inovacijas. Turėjome daryti viską, kas įmanoma ir nelabai, kad sustabdytume priešą.
Kaip turbūt girdėjote iš žiniasklaidos, iš pradžių naudojome kvadrokopterius, dronus „Mavic“, vėliau prie jų sugalvojome primontuoti granatas, sprogmenis tam, kad rastume priešus ir galėtume ten nukreipti savo artileriją.
Mūsų pastangų rezultatas toks, kad 2025 m. pabaigoje 97 proc. priešininkų, kalbant ir apie gyvąją jėgą, ir apie techniką, buvo sunaikinti būtent dronais. Tai leidžia mums atskirose fronto atkarpose sustabdyti arba nugalėti tokią didelę priešininkę kaip Rusija.
Iš karybos knygų ir rimtų techninių charakteristikų galima sužinoti daug informacijos, kuri vėliau nepasiteina praktikoje. Supratome vieną dalyką: veikia tiktai tai, kas veikia, o ne tai, kas aprašyta, kad turėtų veikti. Mums tapo aišku, kad įvairi technika yra gera, net jei ji ir nenumatyta karo reikmėms.
Draugai iš Lietuvos dažnai manęs klausia, kaip jie galėtų išmokti Ukrainos pamokas, jei jų prireiktų Rusijos invazijos atveju. Jiems tą ir patariu: apie tai, kas veikia, galite sužinoti iš mūsų, nes NATO doktrina, vadovėliai suteiks tik teorinį suvokimą, tačiau jie nėra dogma. Turime daug žinių, kuriomis norime pasidalinti, norime, kad jūs jas imtumėte, naudotumėte ir galėtumėte pasipriešinti priešui.
– Kaip, jūsų nuomone, atrodys ateities karas?
– Karo technologijos vystosi lygiagrečiai su naujų technologijų atsiradimu. Kai atsirado parakas, pradėjome naudoti šautuvus. Geležinius kardus pakeitė šaunamieji ginklai. Kai atsirado kulkosvaidžiai, perėjome prie apkasų karo.
Dabar, besivystant informacinėms technologijoms, pradėjome naudoti dronus. Toliau, manau, viskas kryps į dirbtinio intelekto pusę. Jį galima naudoti žvalgybai.
Atsižvelgiant į tai, kad radioelektroninės kovos priemonės šiandien karo lauke mums atneša didelių nuostolių, manau, kad, sujungus dirbtinį intelektą ir dronus, pereitume į naują lygmenį, kuriame būtų minimizuotas žmogiškasis faktorius ir galėtume išsaugoti daug daugiau technikos.
– Noriai dalijatės patirtimi apie tai, kaip šalys gali stiprinti savo gynybą, kaip ruoštis galimai agresijai. Kokias konkrečias Ukrainos pamokas galėtų pritaikyti Lietuva?
– Pirmas mano patarimas toks: reikia suprasti, kad pacifizmas yra pavojingas. Neįmanoma vesti civilizuoto dialogo su necivilizuota valstybe. Tai iš karto priveda prie pralaimėjimo. Tokios šalys kaip Rusija supranta tik jėgos kalbą.
Tam, kad išvengtumėte tokio scenarijaus kaip Ukrainoje, Lietuva turi būti stipri. Stiprybę suprantu pirmiausia per proto charakteristiką. Lietuva yra nedidelė valstybė, kaip ji galėtų nugalėti daug didesnę Rusiją? Žinoma, fizinėje kovoje tai būtų sudėtinga, todėl planas turėtų būti šios kovos išvengti, atgrasyti Rusiją nuo bet kokio noro įžengti į Lietuvos teritoriją.
Taip pat labai svarbi pozityvi propaganda, kalbos apie tautinę tapatybę. Visi karai prasideda nuo visuomenės nuotaikų, reikšminga tai, ar didžioji visuomenės dalis yra lojali, pasirengusi ginti savo šalį.
Antrasis patarimas, susijęs su ekonomika. Infrastruktūra karui turi būti paruošta iš anksto, kaip ir visos karo priemonės. Jeigu invazija įvyktų, svarbu jau turėti pakankamą kiekį dronų, „Starlink“ sistemų tam, kad galėtumėte užsitikrinti sau ryšio priemones.
Visas Ukrainos padalinių valdymas vyksta internetu. Komandiniai punktai yra aprūpinti daugybe televizorių, nešiojamųjų kompiuterių ir kita technika, per kurią perduodama informacija iš oro žvalgybos, antžeminių padalinių ir visų kitų, būtinų mums, kad suprastume, kaip atrodo kovos laukas.
Ukrainos skersmuo – tūkstančiai kilometrų. Kai vienoje jos pusėje prasideda koviniai veiksmai, galime juos pristabdyti ir gauti pakankamai laiko progresuoti su savo karybos priemonėmis, kad priešai nepasiektų kito valstybės galo. Tačiau Lietuva neturi tokios operatyvinės teritorijos. Turite būti pasiruošę efektyviai gynybai jau iškart.
Antrasis punktas apima karybai būtinų priemonių, kurios nėra brangios, sukaupimą, tačiau apie tai reikia galvoti dabar, kad nebūtų taip, jog prasideda karas, o jūs neturite kuo kariauti.
Dar vienas patarimas – koncentruotis į šiuolaikišką techniką. Dabar vienas 155 mm kalibro sviedinys kainuoja apie 5–7 tūkst. eurų, už tą pačią sumą galėtumėte įsigyti 4–5 dronus, kurie būtų žymiai efektyvesni.
Svarbu sekti šiuolaikinių technologijų tendencijas, jų inovacijas, atsižvelgti į tai, kas šiuo metu yra naudojama Ukrainoje, kas veikia. Lygiai taip pat reikšminga apmokyti žmonės naujų metodų, o ne plaukti iš inercijos, vadovautis senais postulatais dėl to, kad nėra atnaujinti įstatymai.
Karas keičiasi, turime keistis ir mes. Turi keistis įstatymai, mokymo programos tiek kariams, tiek civiliams. Turime žengti koja kojon su laiku.
– Kol Ukrainos ginkluotosios pajėgos bando sustabdyti Rusijos pažangą fronto linijoje, įvairūs specialiųjų pajėgų daliniai talžo rusų armiją užnugaryje. Žinome apie specialiųjų pajėgų misijas Kryme, apie reidus į Rusijos teritoriją, Belgorodą bei dominavimo įtvirtinimą Juodojoje jūroje.
Kitaip tariant, specialiųjų operacijų pajėgos atsakingos ir už tai, kad prieš kelerius metus virš Kremliaus pasirodė dronas. Galbūt galėtumėte pasidalinti informacija apie praeityje vykdytas operacijas?
– Tam, kad pereitume prie detalių, pirmiausia, turime aptarti šių operacijų reikšmę ir rezultatą. Kaip ir kalbėjau, visi metodai ir priemonės, darančios poveikį, kare turi būti panaudotos.
Kaip matome, Ukrainos atakos Rusijos teritorijos gilumoje duoda pozityvų rezultatą, padeda mums pakenkti agresoriui, todėl turime jas tęsti ir toliau. Mūsų valstybės vadovybė davė nurodymą dėl tokių operacijų ir dabar galime matyti aiškią jų naudą.
Kalbant ir apie operacijas, kurios vykdomos Rusijos teritorijoje, ir apie operaciją „Voratinklis“, ir apie dominavimo įtvirtinimą Juodojoje jūroje – visos operacijos turėjo daug privalumų.
Pats nedalyvavau operacijoje „Voratinklis“, jos detales sužinojau iš žiniasklaidos, kaip ir visi kiti. Tačiau esu prisidėjęs prie kitų operacijų Rusijos teritorijoje.
Jų planavimas man atrodo pakankamai banalus ir paprastas. Turime išsikėlę galutinį tikslą, jam pasiekti sudėliojame loginių veiksmų grandinę, užduotis ir taip artėjame to tikslo link. Karyba nėra labai intelektualiai sudėtinga iš tos pusės, kad kūrybos joje mažai.
– Vakarų žiniasklaida skelbia apie Kremliuje besikaupiantį nepasitenkinimą karu, pats Vladimiras Putinas po Pergalės dienos parado pareiškė, kad karo pabaiga „jau arti“. Ar matote to ženklų mūšio lauke?
– Vienas iš ženklų, kad Rusija gali nusileisti mums derybose, yra tai, jog jau dabar kai kuriose fronto kryptyse vykdome puolamuosius veiksmus ir esame išlaisvinę daugybę vietovių.
Praėjusių metų gruodį, kai mes išsiųsdavome 10 savo karių, rusai pasiųsdavo 50. Patirdavome nuostolių, bet nužudydavome visus 50. Tada jie atsiųsdavo dar 50. Dabar matome, kad situacija yra pasikeitusi.
Anksčiau prarasdavome gyvenvietes, nes jų gyvosios jėgos kiekis buvo daug kartų didesnis už mūsų. Dabar Rusija atsiunčia apie 20 karių, kuriuos sunaikiname per savaitę, bet jų niekas nebepakeičia. Panašu, kad jie turi problemų ir su žmogiškaisiais resursais, ir su karybos priemonėmis, tokiomis kaip dronai. Šioje srityje mes tikrai esame pranašesni.
Grįžtant prie to, ar Putinas atsisakys tikslo laimėti karą, manau, kad ne. 2022 m. vasarį supratau, kad karas baigsis arba jų, arba mūsų pralaimėjimu. Taip išlieka ir dabar. Suprantu, kad Putinas išsiųs mirti tiek rusų, kiek tik galės, kol jo paties fiziškai nebeliks. O iki tol, galvoju, karas tęsis.
– Ar prisimenate, koks momentas jums asmeniškai buvo sunkiausias, ginant Ukrainą?
– Man tai daugiau nei ketveri metai karo. Savo kelią karyboje pradėjau po Maidano revoliucijos. Prisijungiau prie 95-ojo desantinio šturmo padalinio, kuris tada dar vadinosi aeromobiliąja brigada. Gavome pirmąją savo užduotį. Ji tuoj pat buvo atšaukta. Tačiau 2014 m. kovo 8 d. tarp Krymo ir Chersono vis vien ją vykdėme.
Vėliau persikėlėme į Donecko sritį, kur Rusijos kariai, prisidengdami vietos gyventojais, vykdė diversinius veiksmus. Tai pačios ryškiausios emocijos, sakyčiau, buvo ten. Juk tai buvo pirmosios patirtys, jos buvo neįprastos.
Apskritai, pasiruošti karui yra sudėtinga. Viskas, ko mokėmės, atrodė kaip žaidimas. Tačiau, kai žmonės pradeda šaudyti į žmones, supranti, kas yra tikra. Taip pat turėjau pirmąjį kovinį išskridimą su sraigtasparniu, dalyvavau pirmajame Donecko aerouosto šturme. Tai ir buvo stipriausi išgyvenimai.
Dabar karyba tapo rutina, darbu be emocijų, ką turbūt girdite ir dabar mums kalbantis. Jausmų per daug nedemonstruoju, nes kare jiems vietos tiesiog nėra. Jie reiškia negatyvias pasekmes. Jei bijai arba įsivaizduoji save herojumi, tai prives prie pralaimėjimo. Dėl to šaltas apskaičiavimas, racionalumas veda į sėkmę.
Prisiminiau vieną, ko gero, emocionaliausią savo patirtį – pirmąjį mūšį. Mūsų vaikinai pateko į pasalą tarp Slovjansko ir Kramatorsko, prie užtvankos.
Mes turėjome vykti jų gelbėti. Reikėjo užbėgti į kalvą. Įsivaizdavau, kad tai – mano pirmasis mūšis, kūną užplūs adrenalinas, būsiu kaip Rembo. Galvojau, staigiai užbėgsiu ir visus nugalėsiu. Tačiau, kai įpusėjau, pajutau, kad man labai sunku.
-
Sumų srityje per Rusijos smūgį žuvo paauglys ir du suaugusieji, dar trys šeimos nariai sužeisti
-
„Maskva degs“: Rusijos sostinės mero gimtadienio proga – „staigmenėlė“
-
Kyjivas: per Rusijos smūgius Ukrainoje žuvo 5 žmonės, įskaitant egiptietį
-
Paaiškėjo, koks buvo Ukrainos dronų taikinys Maskvoje
-
„Manau, planas jau parengtas“: generolas Hodgesas prakalbo apie Krymo tilto likimą
Negalėjau suprasti to, juk filmuose mačiau, kaip mūšio metu karius užplūsta adrenalinas, o man labai skaudėjo kojas ir stipriai uždusau.
Tai buvo prablaivėjimas. Atsikračiau tų mitų iš knygų ir filmų, pasinėriau į realybę ir suvokiau, kad visgi nebus taip, kaip kine. Karas yra sunkus darbas, o tam, kad jame sektųsi, reikia daug pasiruošimo.
– Ačiū už pokalbį.