Anot A.Piontkovskio, Rusijos politinis elitas tiesiog negali susitaikyti su mintimi, kad posovietinėje erdvėje Kremliaus niekam nereikia kaip savotiško instruktoriaus, mokančio kitus, kaip gyventi. Šis elitas taip pat nieko neišmoko iš V.Putino „gėdingo nuotykio Ukrainoje“.
Žodį „elitas“ analitikas deda į kabutes, kadangi Rusijos valdžios grietinėlę laiko fašistine. Tiesa, jis pabrėžia, kad režimo žmonės nepalaiko taip, kaip vokiečiai ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje palaikė Adolfą Hitlerį ar serbai dešimtajame dešimtmetyje – Slobodaną Miloševičių.
„Rusai užsienyje – pavyzdžiui, Ukrainoje – pasirinko remti ne Maskvą, o Kijevą. O rusai namuose greitai prarado susidomėjimą šalį esą vienijančiu šūkiu „Krymas mūsų“, – rašo A.Piontkovskis.
Negana to, Maskva nepaskaičiavo, kaip į Krymo aneksiją ir veiksmus Donbase reaguos Vakarai. Jie neliko pasyvūs ir pritaikė Rusijai rimtas sankcijas. Turtingiausi rusai 20 metų laikė Vakarus savo žaidimų aikštele, o dabar padėtis keičiasi.
Galiausiai, pasak A.Piontkovskio, šis „elitas“ nesupranta, kad Ukraina visam laikui ištrūko iš Rusijos orbitos.
A.Piontkovskis: „Kadyrovas gali daryti ką nori ir čečėnams, ir kitiems, o visa tai apmoka Rusijos mokesčių mokėtojai – kad Čečėnijos lyderis nesiektų formalaus pasitraukimo iš Rusijos.“
„Didžiausia XX amžiaus geopolitinė katastrofa (taip V.Putinas yra pavadinęs Sovietų Sąjungos žlugimą, – red.) iš tiesų įvyko 14-aisiais XXI amžiaus metais – Krymo anšliusas reiškia, kad Rusija niekada nebeatgaus to, ką prarado“, – teigia apžvalgininkas.
A.Piontkovskis mano, kad V.Putino režimas negali žygiuoti vietoje ir imsis veiksmų: kokių? Analitiko teigimu, planuojamas Trečiasis Čečėnijos karas – esą jis patrauklus, nes „nėra jokios rizikos dėl santykių su Vakarais paaštrėjimo“.
„Tai tikrai bus įmanoma, ypač jei propagandininkai šį karą „parduos“ Vakarams kaip veiksmus, būtinus apginti persekiojamus ir žudomus Čečėnijos homoseksualus bei grąžinti jiems konstitucines teises“, – tvirtina A.Piontkovskis.
Antrąjį Čečėnijos karą V.Putino Rusija laimėjo susitardama su dalimi buvusių čečėnų kovotojų, o Ramzaną Kadyrovą 2007 metais paskyrė regiono vadovu.
„Tai buvo protinga tuo metu, tačiau vis akivaizdžiau matomos neigiamos projekto pusės. Kadyrovas gali daryti ką nori ir čečėnams, ir kitiems, o visa tai apmoka Rusijos mokesčių mokėtojai – kad Čečėnijos lyderis nesiektų formalaus pasitraukimo iš Rusijos“, – savo teoriją dėsto A.Piontkovskis.
Čečėnijos klausimas neišvengiamai taps pirmiausia ir didžiausia politine krize Rusijoje po Putino.
Čia svarbus žodis „formalaus“, mat de facto Kadyrovas jau seniai atskyrė Čečėniją nuo Rusijos ir dabar veikia savotiškoje sąjungoje su putinistais: „Jis gauna pinigų, veiksmų laisvę ir Putino apsaugą nuo silovikų (buvusių ir dabartinių Rusijos saugumiečių, – red.), kurie jo nekenčia.“
Anot eksperto, „Kadyrovo projektas“ sustabdė Čečėnijos žmonių genocidą ir suteikė V.Putinui progą kalbėti apie pergalę. Tačiau kaina buvo didelė – esą realybė tokia, kad Rusija tapo Čečėnijos dalimi.
„Vis daugiau rusų mano, kad tai netoleruotina. Yra dvi išeitys – pasitraukti iš Čečėnijos ir leisti šiai respublikai rinktis savąjį kelią arba „atstatyti Rusijos konstitucinę tvarką“ Čečėnijoje.
Putinas linkęs pasirinkti antrąjį variantą, kadangi jam ir jo „elitui“ reikia „gero mažo karo“, – mano A.Piontkovskis.
Bet jis nėra tikras, ar kariauti būtų linkę patys čečėnai: „Tad Čečėnijos klausimas neišvengiamai taps pirmiausia ir didžiausia politine krize Rusijoje po Putino.“
