Keistas dalykas žudyti žmones konflikte, kuris tęsėsi 20 metų ir galiausiai vis tiek buvo pralaimėtas. Žvėriškų žmonių aukų ir išgyventos traumos rezultatas – Afganistanas liko beveik toks pat, koks buvo 2001 m. Prieš tai, kai į jį įžengė amerikiečiai.
Žudymas kare dažnai susiveda į mąstyseną „mes arba jie“ – tai pateisinama pozicija, būdinga pėstininkų kovoms. Tačiau mums taip pat buvo prisakyta „užkariauti širdis ir protus“ – tai JAV strategija, skirta pelnyti gyventojų pasitikėjimą ir izoliuoti talibus. Bandyti demonstruoti geranoriškumą ir tuo pačiu įsitraukti į susišaudymus šalia tų pačių žmonių namų vienu metu – labai painu. Žudymas nebuvo nuo to atsietas. Atrodė, kad jis be galo asmeniškas.
Patruliuojant, nuolat reikėdavo vertinti, kas yra draugas, o kas – priešas. Reikėdavo valandų valandas spoksoti pro galingus optinius prietaisus, taip bandant nustatyti priešų ketinimus ir jų elgesio ypatumus. Retai kada juos matydavome su šautuvais rankose.
Žudymas priklausė nuo mūsų pačių instinktų ir nuolat išlendančių baimių. Ar turėtume šaudyti į šį vyrą? O galbūt neturėtume? O kas jei nešaudysime? Ar dėl to, kad dvejojame, žus mūsų bendražygiai?
Tuo metu buvo įsitvirtinusi iškreipta kultūra, kurioje žudymas užtikrindavo pagarbą. Tarsi šūvis į afganą būtų buvęs galutinis įrodymas, kad kažką gali. Tad mes žudėme žmones. Aš žudžiau žmones. Šie sprendimai kaskart nuspausti gaiduką buvo paskutiniai ėjimai iš mūsų pusės strategijoje, kuri buvo pasmerkta žlugti, dar prieš man išvykstant į misiją.
Talibanas, išstūmęs moteris iš viešojo gyvenimo ir žiauriai besielgiantis su etninėmis mažumomis, suskaldė Afganistavo visuomenę. Per 20 metų trukusią okupaciją Jungtinės Valstijos dažnai naudojosi tuo kaip pretekstu karui pratęsti, nors iš tikrųjų retai kada gilindavosi į savo strategines ir moralines nesėkmes ar skausmą bei netektis, kurias sukelė tokiai daugybei afganistaniečių.
Mano žurnalisto karjera, kurią pradėjau palikęs Jūrų pėstininkų korpusą, sukosi ties bandymais suprasti, kodėl šis kruvinas ciklas tęsiasi.
Žurnalistika buvo būdas atsukti laiką ir suprasti, ką padariau ir kokį vaidmenį atlikau konflikte, kuris dar buvo toli gražu nepasibaigęs. Kuo daugiau pamačiau, kuo daugiau sužinojau, tuo labiau man darėsi gėda dėl savo, tada vos vyresnio nei 20-ies, indėlio į šį chaosą.
Reportažai iš karo lauko taip pat reiškė nuolatinį išlaikomą artumą su smurtu, aukomis ir trauma. O kartais ir nesąžiningumą, kuris beveik neišvengiamai lydi kiekvieną konfliktą. Jūrų pėstininkų korpuse išgyvenau užtektinai. Visko buvo per daug. Buvau išsekęs. Ir pasiprašiau atleidžiamas iš tarnybos.
Tačiau gegužę, kai dar dirbau „The New York Times“ ir buvo likusios kiek daugiau nei dvi savaitės iki studijų pradžios – ketinau tapti anglų kalbos mokytoju – vėl atsidūriau Afganistane. Atvykau pasikalbėti su žmonėmis, prieš kuriuos kadaise kovojau – talibais.
Mąsčiau paprastai. Net jei Pentagonas ir nesiryžtų rimtai įvertinti savo vaidmens kare per praėjusius dešimtmečius, norėjau bent jau prisiimti atsakomybę už savo vaidmenį iki galo neapgalvotoje strategijoje, kuri dešimtis tūkstančių afganų ir amerikiečių pasiuntė į mirtį.
Su savimi pasiėmiau suvenyrų iš parduotuvėlės netoli savo namų Rod Ailande. Planavau juos įteikti talibų pareigūnams, kuriuos pažįstu jau kone pusę amžiaus. Vis tik tai, širdys ir protai. Tik šį kartą aš buvau svečias, o ne okupantas.
Norėjau pasikalbėti su Mullah Abdulu Rahimu Gulabu, Talibano kariniu vadu, su kuriuo netikėtai susipažinau 2021 m. Buvo praėję vos keli mėnesiai po to, kai Kabulas vėl atsidūrė talibų naguose. Mums teko ir vienam prieš kitą kovoti 2010 m. vasarį Afganistano pietuose.
Žinojau, kad jis turės savo įvykių versiją apie tai, kas įvyko Mardžoje. Žinojau ir tai, kad jo versija skirsis nuo manosios. Galbūt jis turi istorijų apie savo herojus ir mūšyje žuvusius draugus, kurias aš galėčiau suprasti ir gerbti – tokias, kurių jis, kaip ir aš, negalėjo išmesti iš galvos. Gal man net pasidarytų gaila jo, o ne savęs dėl to, kad aš likau gyvas, o mano draugai negyvi.
Teisinga pusė
Kai gegužę nusileidau Kabule, Talibano informacijos ir kultūros ministerijos viceministras Muhajeras Farahi, pamatęs mano pateiktą prašymą susitikti su M.A.R.Gulabu, panoro su manimi pasikalbėti.
Mes nebuvome anksčiau susitikę. Tačiau, sėdėdamas priešais mane savo kabinete, M.Farahi paaiškino, kad jo priežastys kovoti prieš Jungtines Valstijas – paprastos: jis norėjo išguiti amerikiečius iš savo namų.
Vyras kalbėjo lėtai ir tyliai, vengė akių kontakto. Jis gerai kalbėjo angliškai. Jis taip pat man leido aiškiai suprasti, kad laikas, praleistas Faros provincijoje pietvakarių Afganistane karo, arba džihado, kaip talibai vadina savo 20 metų karinę kampaniją, buvo sunkus.
„Mes buvome teisingoje pusėje, – pareiškė jis. – Mes kovojome už savo tikėjimą.“
Atsiprašiau jo už žuvusius draugus ir nekaltus žmones, praradusius gyvybę kare. Jis pažvelgė į mane ir akimirkai susimąstė, prieš primindamas man, kad aš esu karys – sraigtelis mašinoje, kuri nusprendė įsiveržti į jo šalį ir joje pasilikti. Tai buvo arčiausiai kiek man pavyko priartėti prie išrišimo.
Tačiau jis norėjo aptarti kitus dalykus. Labiausiai jį domino, kiek amerikiečių jis nužudė. Jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl, nors ir matė, kaip pakelės bombos sprogsta po mūsų šarvuočiais, aukų skaičius, kurį skelbia Pentagonas, yra palyginti mažas. Jis mano, kad Jungtinės Valstijos melavo apie savo aukų skaičių.
Paaiškinau jam apie mūsų turėtą sudėtingą skubiosios pagalbos tinklą, kuris buvo greitai pasiekiamas sraigtasparniu. Jis neatrodė įtikintas. Vietoje to jis pasakė tai, ką kartodavo dauguma talibų, kai kalbėdavo apie mano tarnybą Kariniame laivyne: „Nebandykite vėl įsiveržti.“
Aš jį patikinau, kad Jungtinės Valstijos, atrodo, jau paliko tai už savęs, bet jis paminėjo naujausius karus, į kuriuos mano šalis įsivėlė.
„Jūs nieko neišmokote, – pareiškė viceministras. – Tik pažiūrėk į Iraną ir Gazą – jūs kovojate už izraeliečius. Jums nerūpi žmogaus teisės.“
Jis taip pat apkaltino amerikiečius, kad jie rinko į valdžią prezidentą po prezidento, kurie pradėjo ir tęsė vadinamuosius „amžinus karus“.
Išėjęs į šviesos nutviekstą Kabulo centrą, pajutau tai, ką būtų galima apibūdinti tiktai kaip keistą palengvėjimą. Taip, išklausiau pamokslą. Tačiau giliai širdyje jutau, kad taip tarsi būtų buvęs pripažintas mūsų žmoniškumas.
Kol kas man to pakako. Atėjo laikas pasikalbėti su Gulabu.
Griežti faktai
Kai 2021 m. ėmiau interviu iš Gulabo, nepasakiau, kad buvau jūrų pėstininkas. Kaip žurnalistas kalbinau jį apie karą. Jis patvirtino tai, ką jau žinojau. Jis pasakojo apie tai, kaip jis ir jo bendražygiai gatvėse numesdavo ginklus ir pasveikindavo mus kaip draugus. Pasakojo, kad jie pasikliaudavo vaikais, kurie sekdavo mūsų pėdsakais iki laikinųjų postų.
2010 m. man buvo sunku susitaikyti su šiais faktais. Ir jie vis dar surezonuodavo, kai apie juos, žvelgiant iš laiko perspektyvos, kalbėjo pergalę pasiekęs sukilėlis – vietinis kovotojas, kuris, pasinaudojęs gudrybe, mus nugalėjo, nors buvome kur kas geriau ginkluoti nei jo 20 vyrų būrys.
Jo taktika užminė man galvosūkį, kurį bandydavau įveikti kiekvieno savo patruliavimo metu, kad išgyvenčiau dar vieną dieną. Kai kurie mano draugai neišgyveno.
Kai pirmą kartą sutikau Gulabą, kaip žurnalistas ėjau molinių plynų sienos Mardžoje link. Daugiau nei prieš dešimtmetį, kai dar buvau jūrų pėstininkas, toje pačioje vietoje šoviau vienam jaunuoliui į galvą.
Prisiminiau paskutinę jo veido išraišką prieš iššaunant mano šautuvui su rankiniu užraktu. Mano smegenys nesuvedė, kad aš jį nužudžiau, kol vėliau kažkas man nepasakė, jog jo kūnas su ginklu rankose buvo rastas nutemptas už kampo.
Gulabas ir aš esame maždaug vienodo amžiaus – mums abiem arti trisdešimties. Jis prisijungė prie Talibano, nes du jo broliai žuvo kovose. Vieno iš jų portretas – jo profilio nuotrauka „WhatsApp“ programėlėje.
Aš tapau jūrų pėstininku todėl, kad mano tėvas buvo Vietnamo karo veteranas, kuris retai kada prabildavo apie karą. Taip pat dėl to, kad buvau žemo ūgio vaikis, užaugęs gražiame miestelyje, lankęs gerą valstybinę vidurinę mokyklą ir norėjęs įrodyti savo vertę.
Gegužę, kai vėl susisiekiau su Gulabu – šįkart telefonu – papasakojau jam apie savo praeitį: buvau ne tik žurnalistas, bet ir kovojau Mardžoje kaip jūrų pėstininkas. Jis pasakė tai supratęs dar pirmojo mūsų susitikimo metu, išgirdęs ypač specifiškus mano interviu klausimus.
Jis nustebo, ko aš dabar iš jo noriu: „Kokia prasmė vėl kalbėtis?“
Gulabas laimėjo savo karą ir užbaigė savo skyrių su Jungtinėmis Valstijomis gerokai anksčiau nei aš. Dabar jis ruošėsi naujam konfliktui, šįkart prieš Pakistaną.
Jis vadovavo dideliam Afganistano kariuomenės daliniui iš bazės, kuri vis dar vadinama „Camp Dwyer“ – būtent iš jos 2010-aisiais išskridau kovoti prieš jį ir jo mudžahedų pajėgas.
Ši bazė pavadinta britų kario garbei. James Dwyeris buvo jaunesnysis bombardyras, kuris buvo 22-iejų, kai 2006 m., praėjus dviems dienoms po Kalėdų, užvažiavo ant minos.
Mūsų pokalbis prasidėjo nuo apsikeitimo mandagumo frazėmis, kol jo santūrumas išsisklaidė ir jis sutiko pasikalbėti apie Mardžos operacijos pradžią. Norėjau išgirsti jo versiją apie bendrus mūsų išgyvenimus, įskaitant talibų snaiperio, kurį Gulabas turėjo pažinoti arba bent jau apie kurį buvo girdėjęs, likimą.
Tas snaiperis pirmąją mūšio dieną šovė į du mano būrio jūrų pėstininkus, tarp jų – ir į mano pavaduotoją. Jau buvo sutemę. Stovėjome ant dviejų aukštų pastato stogo – vienintelio tokio kelių kilometrų atstumu. Pamenu garsą. Jis buvo panašus į smūgį beisbolo lazda žalios mėsos gabalui. Pakėliau akis ir pamačiau rėkiantį savo draugą Mattą. Jis buvo sužeistas į ranką.
Maždaug po savaitės mes įviliojome tą snaiperį į sodą, kur, tikėtina, jį pražudė drono smūgis. Tačiau, praėjus 16 metų, vis dar norėjau tuo įsitikinti.
Gulabas pradėjo kalbėti, bet jį nutraukė jo palydovas, trumpai pareiškęs, kad atskleisti tokias detales yra nelegalu. Vietoje to Gulabas uždavė savo klausimus, susijusius su tuo pačiu snaiperiu. Jis sakė, kad tuo metu, kai buvo sužeisti mano komandos nariai, jis buvo netoliese. Jis prisiminė pranešimus, kad buvo pašauti du užsieniečiai ir nukrito žemyn nuo stogo.
„Ar jie mirė?“ – paklausė jis.
Paaiškinau, kad abu jūrų pėstininkai išgyveno sužalojimus, bet po to, kai grįžo namo, praėjus kiek daugiau nei metams, Mattas žuvo motociklo avarijoje.
„Kodėl daugelis Afganistane kovojusių ir vėliau į savo šalį grįžusių amerikiečių karių nusižudo? – paklausė Gulabas. – Girdėjau apie tai daug kartų. Kodėl?“.
Tai buvo klausimas, neduodantis ramybės daugeliui iš mūsų. Bandžiau paaiškinti, kaip nešame slegiančią savo pačių sužlugdytų lūkesčių naštą: užaugome vedini Antrojo pasaulinio karo nostalgijos, tuomet padarėme kažką, kuo turėjome didžiuotis. Tačiau vietoje to iš politikų ir generolų sulaukėme išsisukinėjimų ir melo. Mūsų vadai niekada taip ir nesugebėjo paaiškinti, kaip mūsų dislokavimas, visas mūsų įvykdytas smurtas ir patirti nuostoliai užtikrino kieno nors saugumą Jungtinėse Valstijose.
Mes viską turėjome išsiaiškinti patys, o jie tuo tarpu susirado pelningus darbus gynybos sektoriuje ir gaudavo didžiulius honorarus už dalyvavimą konferencijose ir pranešimų skaitymą. Kai kuriems žmonėms to buvo per daug.
-
„CBS News“: JAV nepatiks – Pakistanas ėmėsi veiksmų už Vašingtono nugaros
-
Rusija sukirto rankomis su Talibanu: ko tikėtis
-
Linas Linkevičius. Rusija tapo Europos Talibanu?
-
Talibano delegacija atvyko į Briuselį derybų su Europos Sąjunga
-
Pakistanas skelbia apie smūgius kovotojams Afganistano rytuose
-
Karo žiežirbos: Afganistanas ir Pakistanas apsikeitė galingais smūgiais
Anot Gulabo, jo gyvenimas po karo buvo visiškai kitoks. „Mūsų mudžahedai yra priešingi jums – dėl džihado, kurį jie vykdė, ir dėl draugų, kuriuos prarado, jie laimingi, nes mūsų džihadas turėjo aiškų tikslą.“
Nors talibai laimėjo karą, taikos užtikrinimas atnešė savų sunkumų: Afganistanas tebebuvo gilioje ekonominėje krizėje ir izoliuotas.
„Kalbant apie tavo atsiprašymą, – sakė jis, – turėčiau pažymėti, kad tuo metu mūsų džihadas buvo skirtas Alachui, ir mes nesirūpinome, ar būsime nužudyti ar sužeisti. Mes taip pat nesisieliojame dėl nužudytų ar sužeistų savo draugų, nes visi norėjome tapti kankiniais arba būti sužeisti džihado kelyje. Kadangi tuo metu buvo karas, tai ir civiliai dažnai būdavo nužudomi ar sužeidžiami.“
Norėčiau, kad ir aš galėčiau susitaikyti su savo draugų mirtimis, su savo paties veiksmų pasekmėmis, o ne skęsti pykčio ir kartėlio rūke dėl prarastos jaunystės. Gulabas man leido suprasti, kad ir Afganistane yra daug tokių, besijaučiančių panašiai kaip aš.
„Kalbant apie mudžahedus, kurie buvo nužudyti tavo pusės, nežinau, ar jie arba jų šeimos tau atleistų, – kalbėjo Gulabas. – Tie civiliai galbūt ir neatleistų užsienio pajėgoms, bet aš turiu savo nuomonę ir jums atleidau.“
Pirmą kartą įkėliau koją į Afganistaną 2008 metais, buvau 20 metų amžiaus jaunesnysis kapralas. Tuomet talibai buvo tik šešėliai tarp medžių ir personažai, pasirodantys košmaruose, man stengiantis išlikti gyvam.
2021 m. rugpjūtį stebėjau, kaip jie spaudžia rankas JAV jūrų pėstininkų būriui, Afganistano kariuomenė išsisklaido, o Kabulas žlunga ir mano karas galiausiai buvo visiškai pralaimėtas.
Dabar mano buvęs priešas kilniaširdiškai padovanojo šifrą eilutei, kurią savo dienoraštyje užrašiau prieš 18 metų. Tada buvau pirmą kartą dislokuotas: „Sunku perprasti šią vietą, ir jaučiu, kad man prireiks likusio gyvenimo, kad suprasčiau, kas čia įvyko.“
Lipdamas į lėktuvą, skrendantį atgal į Jungtines Valstijas, pajutau, kad mano mintis vis dar paralyžiavęs gilus liūdesys. Buvau pavargęs, tarsi vėl įnikęs analizuoti savo karą, aš jį vėl kažkaip pradėjau iš naujo.
Gulabas ir aš tuo savo gyvenimo etapu buvome du žmonės, tik ką tapę vyrais, kurie kovojo dėl visiškai skirtingų priežasčių. Galbūt pakako to, kad dabar, nors ir keista, aš jį regėjau labiau kaip draugą, o ne kaip priešą.
Po kelių dienų Rod Ailende, kai į drėgną Naujosios Anglijos naktį išvedžiau pasivaikščioti savo šunį, suvibravo telefonas. Gulabas man parašė žinutę puštūnų kalba: „Ar jau grįžai namo?“. Atsakiau, kad taip.
„Malonu girdėti, kad saugiai grįžai“, – pridūrė jis.
Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.
© 2026 The New York Times Company
