Jis pateikia operatoriaus prisiminimus: „Po mėnesių planavimo, daugybės telefoninių skambučių, nesibaigiančių puodelių arbatos susitikimų Kabule metu, viskas prasidėjo nuo dviejų pasibeldimų į plienines duris.
Kūną perskrodė šaltis, kai kartu su staiga išdygusiu veidu, apgaubtu baltu turbanu, išlindo ir kalašnikovas. Durys užsitrenkė. Pastatas, į kurį įėjau, kaip vėliau paaiškėjo, yra kadaise buvę mulos Dadullah namai. Praėjusiais metais jis buvo nužudytas NATO pajėgų, tačiau jo namas išliko centrine Talibano būstine. Pamažu suvokiu, kad žodis „Talibanas“ praranda savo reikšmę.
Nejauku. Žinau, kad šie vyrai atiduos savo gyvybę, jei esi jų svečias, bet nupjaus galvą, jei esi įsibrovėlis. Tarytum norėdami įrodyti savo „kvalifikaciją“, pirmiausiai jie man pademonstravo savo mobiliuosiuose įrašytas grotestiškas galvų nukirtimo egzekucijas.
Būstinėje buvę kovotojai atvirai kalbėjo apie savo motyvus. Niekas nekalbėjo apie mulą Omarą – senąjį Talibano lyderį. Nekalbėjo ir apie Osamą bin Ladeną. Šių vyrų kova yra šiuolaikinė, bet kartu ir tradicinė.
Jų įsitikinimu, niekas nepasikeitė dar nuo to laiko, kai į šalį buvo įsiveržę rusai. Šalis paskendusi korupcijoje. Dvidešimtmetis Haji Hyatullah, nors ir prisidengęs savo veidą juodu turbanu, atvirai prasitarė, kad būdamas Talibano kovotoju, uždirba daug daugiau nei kad uždirbtų bet kuriame kitame darbe. Jei toks iš viso būtų. „Žmonėms įgriso melas, kurį sako valdžia. Nėra jokių darbų, o pragyventi tai reikia“, – tarytum teisinasi jis.
Man prasitarus apie galimybę Talibano atstovams derėtis, kalbėtis su oficialia Afganistano valdžia, jaunuolis nusijuokia.
„Ne, ne, ne“, – taria jis iš tiesų prajuokintas minties apie derybas su Kabulu. „Nematome jokio reikalo kalbėti su šia valdžia. Tiesą pasakius, iš viso nėra tokio dalyko kaip valdžia. Svarbiausias klausimas šiuo metu yra užsienio valstybės, esančios Afganistane, ir mes sprendžiame šį klausimą su jomis kovodami. Džihadas yra vienintelė mūsų išeitis. Mūsų džihadas“, – pridūrė H.Hyatullah.
Pasak jo, žmonės nori „ginti savo nepriklausomybę, islamą ir Afganistano nacionalinį pasididžiavimą. Štai kodėl jie remia Talibaną“. Tarytum norėdami įrodyti savo „kvalifikaciją“, pirmiausiai jie man pademonstravo savo mobiliuosiuose įrašytas grotestiškas galvų nukirtimo egzekucijas.
Talibano kovotojams nesuprantami prezidento Karzajaus aiškinimai, esą pulti NATO pajėgas yra „ne afganistanietiška“. O ir paramos Talibanui netrūksta.
Hamidullah Khan, keturiasdešimtmetį įpusėjęs afganas, paaiškino, kaip ginklai ir amunicija iš Irano ir Pakistano patenka į Afganistaną. Paklaustas, kokiomis lėšomis visa tai finansuojama, jis atsakė: „Pinigai atkeliauja iš visų islamiškų valstybių. Iš viso pasaulio. Tačiau daugiausiai pinigų gauname iš Pakistano, Irano ir Saudo Arabijos“.
Kovotojai daug kalbėjo apie seniai įvykusią Rusijos invaziją į šalį, taip pat – griežtus mulos Omaro mokinius. Bet naktį jie labiau už viską norėjo lašelio (ar kelių) viskio – nors priešais kamerą negėrė.
Dieną jie dalyvavo vietinio sporto – avinų kovos – lažybose, statydami už tai, kuris raguotas gyvulys nudurs kitą greičiausiai. Atrodė, kad jie jautėsi lygiai tokie pat laimingi, būdami filmuojami vietos vestuvėse.
Atrodo, šiuolaikiniam Talibanui egzistuoja daug svarbesnių dalykų nei iš Pakistano atkeliaujantys, sprogmenimis apginkluoti, praplautomis smegenimis vaikai. Žinoma, šie vaikai tebėra svarbi sudėtinė Talibano dalis.
Bet atsiranda ir naujos rūšies Afganistano talibai. Jie skiriasi pasikeitusiu gyvenimo būdu ir pasikeitusia karine taktika. Už vis laimingesni jie jautėsi parodę savo paslėptas Afganistano policininkų uniformas. Jie pasakojo apie tai, kaip infiltruoja savo žmones į vietines saugumo pajėgas. Taigi jie žino kada, kur ir kaip tos pajėgos veiks. Visų svarbiausia – žvalgyba.
Lyg norėdami tai įrodyti, jie parodė filmuotą medžiagą, kurioje užfiksuota kaip jie išnaudoja pagrindinį Kabulo-Kandaharo greitkelį kaip priedangą netoli esančiam kompleksui atakuoti. Mačiau, kaip jie begėdiškai dienos šviesoje šaudė visiškai pasitikėdami savimi ir tarytum patirdami malonumą.
Pamenu, kai pareigūnai Kabule kalbėjo apie šalies kelius kaip blizgantį „Naujojo Afganistano“ simbolį. Šiandien bet kuris afganistanietis patars daryti ką tik nori keliuose, tik nevairuoti.
Taigi, čia slypi svarbi pamoka NATO: šie vietiniai Afganistano kovotojai sulaukia daug paramos. Klaidinga teigti, kad tai tik prievartos ir teroro pasekmė. Taip vadinamas Talibanas greičiausiai virsta kažkuo daug panašnesniu į modžahedus nei į Pakistano šablono talibus.
Ar NATO leido sau tapti naujaisiais rusais? Daugelis afganistaniečių atsakytų „taip“.
