Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 05 21, 21:00

Akinanti tamsa Rusijoje – kiek joje liko šviesių žmonių? (I)

Karas Ukrainoje vyksta jau ilgiau nei pustrečio mėnesio. Visą tą laiką daugelis Rusijos gyventojų atvirai palaiko „specialiąją operaciją“ – užmerkdami akis prieš civilių asmenų nužudymus ir išprievartavimus, taikių miestų apšaudymus, neįsivaizduojamus sugriovimus ir milijonus žmonių, kurie prarado namus. Rusijoje užblokuoto portalo „Meduza“ žurnalistas Šura Burtinas kelias savaites kalbėjosi su Rusijos Federacijos piliečiais apie tai, ką jie jaučia, kai galvoja apie karą, – ir po to papasakojo, kaip baimė ir pažeminimo jausmas nugalėjo juose žmoniškumą.
Rusai švenčia pergalės dieną.
Rusai švenčia pergalės dieną. / „Scanpix“/„SIPA“ nuotr.

„Aš negaliu suprasti, kodėl žmonės Rusijoje tyli!“ – šį šauksmą pirmosiomis karo savaitėmis buvo galima perskaityti šimtuose tūkstančių ukrainiečių žinučių. „Jie ką, iš tiesų tai palaiko? Jiems tas pats? Mus bombarduoja, o jie bijo baudos už išėjimą į mitingą? Gal jie nežino, kas vyksta? Papasakokite jiems!“

Po Bučos ir Kramatorsko ukrainiečių, atrodo, daugiau nebedomina, ką galvoja rusai. Bet aš taip pat nesupratau, kaip daugelis rusų (kovo 24–30 d. „Levada centr“ atliko apklausą, iš kurios rezultatų paaiškėjo, kad 83 proc. Rusijos gyventojų neva palaiko prezidento veiklą) gali tai palaikyti? Tai atrodė kaip tamsa, nuo kurios tiesiog norėjosi pabėgti.

Daugelį dešimtmečių visi uždavinėjo klausimą: nejaugi vokiečiai 1939-aisiais nesuprato? Kaip visa nacija, visi tie normalūs žmonės galėjo pasiduoti absoliučiai beprotybei? Aš pagalvojau, kad šiandien mes galime atsakyti į šitą klausimą.

Mes su mano drauge sociologe Alisa (vardas pakeistas) pradėjome važinėti po Maskvą ir klausinėti atsitiktinių žmonių, ką jie jaučia dėl karo Ukrainoje. Mums atrodė, jog vyksta tokia beprotybė, kad susimąstyti turėtų visi. Pusė žmonių atsisakydavo kalbėti. Su kita puse paprastai pavykdavo pakalbėti pakankamai išsamiai. Vėliau aš kalbėjausi su žmonėmis Kalugos ir Kostromos srityse. Iš viso mes atlikome per pusę šimto interviu. Jokio reprezentatyvumo čia nėra. Mes tik norėjome patys kažką pajausti. Pasinerti į šią tamsą ir apčiuopti joje žmonių.

1 dalis. Skanduotės

Vidutinė subjektyvi nuomonė

Du penkiasdešimtmečiai vyrai prie sporto aikštelės Maskvos parke aiškina, kad jie turi mėgėjų komandą: jie nuo jaunystės renkasi čia savaitgaliais ir žaidžia futbolą. Vienas iš jų iš tikrųjų apsirengęs sportiniu kostiumu; tiesa, kamuolio jie neturi. Vyrai geria spanguolių trauktinę ir užsikanda keptu kumpiu. „Specialiąją operaciją“ jie visiškai palaiko.

– Mano draugo žmona Charkive. Kaip tik neseniai jį bombardavo, bet dabar ten lyg ir ramu (pokalbis vyko kovo 2 dieną, tuo metu Charkivo bombardavimas tęsėsi), – kalba vienas. – Lyg [Rusijos armija] užėmė jau. Irka, žmona, susisiekė [su pažįstamais] – jie ten lyg ir rūsyje slėpėsi. Kalba, kad šaudo. Bet tai ne mūsiškiai šaudo, kam mūsiškiams šaudyti? Jeigu sąžiningai, aš jau pavargau nuo šito, pas mus čia net apie kovidą užmiršo. Būna, nueini į virtuvę – ten žmona, per teliką vienas ir tas pats, lia-lia-lia, lia-lia-lia.

– O jūs pažįstate ką nors, kas būtų prieš karą?

– Visi prieš karą! Kaip tai? Ar aš už karą? Aš taip pat prieš! Tie politikai, tas Zelenskis... Dar išdalijo ginklus, iš viso siaubas. Žinoma, prieš! Gyvenimas tik vienas duotas, kaip galima kariauti?

– O kaip manote, ar gyventojai Ukrainoje palaiko savo valdžią?

– Aš manau, ne.

– O kaip jie vertina mūsų įsiveržimą?

„Scanpix“/„SIPA“ nuotr./Maskva
„Scanpix“/„SIPA“ nuotr./Maskva

– Sprendžiant iš to, ką rodo per televizorių, labai palankiai, – atsako antrasis. – Iš anksto viskas buvo apgalvota ir apskaičiuota. Įsiveržimas į didelę šalį, kuri pakenkė visam pasauliui. Aš ne politikas, tokia mano visiškai subjektyvi nuomonė.

Šitą frazę mes po to girdėjome daugybę kartų. Žmonės kartodavo propagandines skanduotes iš televizoriaus ir pridurdavo, kad tai grynai jų asmeninė nuomonė. Kaip ir daugelis pašnekovų, vyrai apskritai buvo prieš karą, bet labai už šitą konkretų karą – ir nematė čia jokio prieštaravimo.

Kad persijungtume nuo skanduočių, mes klausdavome, ką būtent žmogus pajuto įvairiais konkrečiais momentais: kai sužinojo apie „operacijos“ pradžią, kai kalbėjosi apie tai su artimaisiais arba tiesiog dabar. Tai paprastai sukeldavo lengvą sumišimą, kaskart mes pamatydavome sumišusį žvilgsnį. Būdavo aišku: tai, ką žmonės jaučia, nelabai susiję su tuo, ką jie kalba.

– Ką jūs pajutote?

– Visiškai palaikau mūsų prezidento veiksmus.

Šis visiškai vienodas ir kiek keistas atsakymas į klausimą: „Ką jūs jaučiate?“ – nuskambėdavo aštuoniais atvejais iš dešimties. Ištariamas jis paprastai būdavo iššaukiančiai, kiek paniurusiu žvilgsniu, tarsi mes su pašnekovu jau pradėjome ginčytis. Mes paprašydavome papasakoti detaliau, ir žmogus pradėdavo kalbėti apie NATO grėsmę ir „nacistus“ Ukrainoje.

Bet jeigu pakapstydavome giliau, tapdavo aišku, kad kiekvienas šias formules naudoja dėl kažkokios savo asmeninės priežasties. Žmonės savo pasaulio paveikslą stato iš plytų, kurias pasiūlo propaganda, bet kiekvienas šiek tiek savaip, ir už to paveikslo būdavo galima pamatyti juos pačius.

Egzistuoja nuomonė, kad karo pateisinimas – propagandos rezultatas. Tai, žinoma, taip. Bet kodėl žmonės ja tiki? Jos formulės yra veiksmingos todėl, kad žmonės jas gali naudoti savo reikmėms. Žmonės – propagandos aukos, bet kartu – ir jos užsakovai.

Prieštaravimai

Beveik visi pokalbiai buvo kupini prieštaringų teiginių, kurie mus dėl neįpratimo stulbindavo.

***

„Visi džiaugiasi, trina delnus, kad sukiršino vieną tautą, – tvirtina man Maskvos taksistas. – Kariaukite čia, naikinkite vienas kitą! Jų užduotis visada buvo nuleisti kraują Rusijai, sugriauti ją. Taip, situacija prasta, sunki, bet aš manau, kitaip nebuvo galima.“

***

„Aš šiandien pinigus išsikeičiau, nusipirkau dolerių. Bet nieko, viskas bus normaliai, dabar va nuo dolerio atsijungsime.“
„Jaunimą kursto dėl viso to – kad fašizmas ir kad kariauti negalima.“

***

Rusija užpuolė Ukrainą? (Šioje teksto dalyje kursyvu žymima autoriaus replika.)

– Ne. Tai yra taip, bet mes juk ne pirmi.

***

– Kitaip jau nebuvo galima!

O likus mėnesiui iki karo jūs supratote, kad kitaip nebuvo galima?

– Tai mes negalvojome apie tai.

***

– Mes juos laisviname

O jeigu ten gyventojai prieš tai?

– Na taip, gali būti, kad taip ir yra. Mes ne prieš taikius gyventojus kariaujame. Tiesiog taip išėjo, kad jie gyvena teritorijoje, kurioje vyksta visi tie veiksmai.

***

Jūs jautėte, kad Ukraina gali mus užpulti?

– Žinoma, jie sporto varžybose [šaukdavo maskolį]: ant šakos. Po to atominę bombą galėjo išrasti.

***

– Pas mus juk štai su ukrainiečiais normaliai elgiamasi, teisingai?

Mums daugelis kalbėjo, kad „chocholus reikia nubausti“.

– Teisingai, nubausti reikia!

***

– Kaip Amerikoje atskiros valstijos, tegul taip ir pas mus – tegul visi būna kartu: Ukraina, Čiuvašija, bet visi kartu, broliškos tautos, kaip, paprastai tariant, SSRS su respublikomis. O pas mus visa tai išardė, susmulkino. Kaip didžiulę įmonę – tu ją išardyk į dalis ir pasiimsi pusvelčiui.

Jūs nemanote, kad Ukraina – suvereni valstybė?

– Aš manau, kad Doneckas ir Luhanskas – tai suvereni valstybė. Jie išreiškė savo nepriklausomybę – tai duokite jiems nepriklausomybę. Kodėl jūs neduodate?!

Vieną iš pirmųjų karo dienų važiavau tramvajumi iš „Novokuzneckaja“ stotelės į „Čistyje Prudy“. Už praėjimo sėdėjo septyniasdešimties metų senė, kuri nei iš šio nei iš to pradėjo keiti „išdavikus“ – tądien kažkur centre vyko antikarinis mitingas. Aš jai pasakiau, kad kaip tik esu toks „išdavikas“, ir ji iš karto nutrūko nuo pavadžio. Pasisukusi į mane ji ilgai rėkė kažką beprotiško ir siaubingai pikto.

– Aš paprasčiausiai visus jus sušaudyčiau! Jūs egoistai! Karas jiems nepatinka! O kodėl jūs į karą neinate, a? Eitumėte į karą! Chocholai visada tokie buvo! Aš Ternopilyje (miestas vakarų Ukrainoje, – red.) dirbau, ten buvo moteris, ji dar tada man pasakė: „Aš jus, maskolius, visus iššaudyčiau.“ Ar tai normalu, jūs man pasakykite?!

Senė buvo bjauri, jos šaukimas buvo absurdiškas, pilnas prieštaravimų. Bet nebuvo prasmės bandyti ją pagauti dėl jų. Priešingai – būtent juose slėpėsi tai, ką ji mėgino išreikšti.

Mes pastebėjome, kad tikri žmonių jausmai pasireikšdavo ne tiek skanduotėse, kiek menkose pastabose, išlygose, pašaipose, vengime, prieštaravimuose, intonacijose, žvilgsniuose, laikysenoje.

Vienas pagyvenęs valdininkas, kurį su žmona mes sustabdėme prekybos centre, kaskart, kai aš užduodavau nepatogų klausimą, nusisukdavo nuo manęs, kaip vaikas, ir taip stovėdavo. Tai buvo labai jautri pora, puikiausi žmonės, gyvenime nieko nenuskriaudę. Jie karštai ir nuoširdžiai palaikė karą. Vyras su baime akyse klausė mano klausimų apie Charkivo bombardavimą. O po to išsitraukė šratinuką ir kruopščiai persirašė mano spaudos kortelės duomenis.

„Scanpix“/„SIPA“ nuotr./Maskva
„Scanpix“/„SIPA“ nuotr./Maskva

Cinizmas

Užeiname į kavinę mažame Kalugos srities miestelyje. Prie tolimiausio staliuko sėdi dvi tvarkingos jaunos moterys iš rajono administracijos. Jos visiškai ne prieš paplepėti su žurnalistu, tai paįvairins jų pietus.

– Jūsų karas negąsdina?

– Ne, aš patriotė, – žvaliai kalba kruopščiai išvaizdą prisižiūrinti moteris. – Vienintelis dalykas prieš ką aš – tai prieš pasaulinę politiką Rusijos sportininkų atžvilgiu. Man negaila nei šauktinių, nei ukrainiečių, nei rusų, nei kariškių, nei civilių – man gaila sportininkų! Jų niekur neprileidžia! Jis gyvenimą paaukojo, kad apgintų savo šalies garbę, treniravosi po 14 valandų per parą...

– Ir tai liūdina labiau nei taikių gyventojų žūtis?

– Taip!

Mergina kalba garsiai, žvelgdama į erdvę, tarsi darytų pareiškimą. Ji mėgaujasi savo cinizmu, o jos draugė smalsiai apžiūrinėja mane.

Skundų dėl Olimpiados aš girdėjau daugybę kartų. Tai puikus pretekstas pasipiktinimui. Nereikia galvoti, kaip tu vertini miestų bombardavimą. Tiesiog prisimeni, kaip nuskriaudė mūsų sportininkus arba Valerijų Gergijevą (jis gi didis dirigentas!), – ir karas pasitraukia į trečią planą.

– Pas mus ne karas! Vyksta kariniai veiksmai specialiosios išlaisvinimo operacijos rėmuose. Jeigu mūsų armija nebūtų įžengusi, tai jų [armija] būtų įžengusi pas mus!

Mergina štampuoja frazes, pastebimai mėgaudamasi jų retorine galia. Jai atrodo, kad galimybė nuspręsti, kad bus laikoma tiesa, – ir yra jėga. Aš įsiklausau į jos intonaciją: ji įžūli ir abejinga.

– Kodėl jūs manote, kad Ukraina būtų mus užpuolusi?

– Vanga išpranašavo, kad 2026 metais Rusija taps pasauline imperija. Na o kitaip tapti didžia valstybe neįmanoma. Visada istorijoje tai vykdavo prisijungiant teritorijas.

Vanga rėmėsi keturios pašnekovės, kurioms, matyt, svarbus išankstinio apsprendimo paveikslas.

– Tai mes užgrobiame Ukrainą?

– Ne, mes išlaisviname. Mes neturime tikslo užgrobti jos žemių. Tegul patys ten krapštosi.

Šis žodis išreiškia paniekinamą požiūrį į Ukrainą, kuris, kaip pastebiu, labai populiarus.

Merginos neglumina tai, kad ji pati sau prieštarauja. Jai tai tiesiog teniso kamuoliuko atmušinėjimas, neįpareigojantis oponento erzinimas. Visi tie klausimai apie karą – priešų diskursas, o jos užduotis – tiesiog atmušti kamuoliuką. Bet aš jaučiu, kad vienas kitam prieštaraujančių teiginių sakymas turi dar kažkokią kitą psichologinę prasmę.

  • „Amerikiečiai nori užgrobti Ukrainą, pasižiūrėkite, kokia šalis!“ – „Niekam ta Ukraina nė velnio nereikalinga! Jie gi elgetos...“

  • „Paprasti žmonės laukia, kada mes nacistus pašalinsime!“ – „Tai chocholai juk visada mūsų nekentė!“

  • „Mes juk viena tauta!“ – „Jie ten niekada žmonėmis nebuvo!“

  • „Teisingai, kad [Putinas] pradėjo karą, seniai laikas buvo tvarką padaryti!“ – „Amerika trina delnais, sukiršinusi slavus tarpusavy.“

  • „Situacija sudėtinga, bet, aš manau, kitos išeities mes neturėjome!“ – „Europiečiai patys provokavo: Putinai, na kada tu užpulsi Ukrainą? Na, pirmyn!“

  • „Jeigu ne mes, jie pirmi būtų užpuolę!“ – „Jie gi kariauti nemoka, už žmonių slepiasi...“

Yra kažkas panašaus į transą, kai žmogus kalba viena – ir čia pat priešingai. Panašu, tai reakcija į situaciją be išeities. Psichika nesuvokia, kaip reaguoti į tai, kas vyksta, o vienu metu ištarti priešingi dalykai kažkaip pašalina tave iš tos realybės: tavęs ten lyg ir nebėra.

– O jūsų tikrai nejaudina žmonių žūtys? – klausiu merginos.

– Klausykite, nuo to, ką mes dabar pasakysime, niekas nepasikeis. Netgi jeigu mes dabar pakeisime savo požiūrį, kas pasikeis? Nieko. Prasmė?! Kam apie tai galvoti? Geriau pagalvokite apie gimines ir artimuosius. Suteikite jiems daugiau meilės.

***

Vakare toje pat kavinėje sutikome madingą jauną vaikiną su barzdele.

– Ką, dėdės Vovos (taip daugelis jaunuolių Rusijoje vadina Putiną, – red.) nemylite? Zelenskis kvailelis jums patinka? Nieko, dėdė Vova su jumis išsiaiškins. Aš jį palaikau.

Kai vaikinas išėjo, pažįstama pasakė, kad pažįsta jį: tai stambus didmeninis narkotikų prekeiva, užsiimantis savo verslu toliau nuo Maskvos, kad „neapsišviestų“. „Dėdę Vovą“ palaiko žmogus, kuris jį pasodintų 15 metų.

– Tiesiog pas jį viskas normaliai, gyvenimas jį tenkina, – paaiškino draugė.

Vėliau aš kelias valandas ginčijausi su jaunu djakonu, kuris tuo pat metu yra ir verslininkas. Jis įrodinėjo, kad Rusija – pati laisviausia šalis pasaulyje, čia niekas jam netrukdo užsidirbti pinigų. Jis taip pat visiškai palaiko „operaciją?“, lygindamas Ukrainą su „paaugliu narkomanu“, kurį reikia „priverstinai gydyti“.

Su tarnautoja ir narkotikų prekeiviu jį vienijo tai, kad visiems jiems buvo „viskas normalu“. Jie turėjo ką prarasti, todėl jiems nesinorėjo galvoti apie kažką nemalonaus. Priklausymas jėgai – naudinga strategija: stoji į stipresniojo pusę ir gauni daugiau.

Prieštaravimų nebuvimas

Aš sutikau tik vieną žmogų, kuris nesuvokė, kas vyksta Ukrainoje. Tai buvo 30-metė moteris, dirbusi kepyklėlėje mažame miestelyje. Aš jutau, kad ji nuoširdžiai stebisi mano klausimais.

– Ką jūs jaučiate dėl Ukrainos?

– Na, Rusija nugalės.

– O kas ten vyksta?

– Man pasakoja, kad ten naikina fašistus. Man kaimynai pasakoja, kad už mus ten čečėnų daliniai. Viskas normaliai. Mes laimėsime bet kokioje situacijoje.

– O miestus ten bombarduoja?

– Mūsiškiai bombarduoja miestus? – moteris susimąstė. – Aš manau, ne. Jie [ukrainiečiai] viską klastoja, specialiai filmuoja melagingus reportažus.

– O ką jaučia gyventojai?

– Jie visi bėga į Rusiją. Jie Rusijoje jaučiasi saugiai. Ten juk [Ukrainoje] teroristai, jie juk bombarduoja. Jiems jokio skirtumo: vaikas, moteris... Žodžiu – teroristai, fašistai. O mes už taiką, o ne už karą. Mes juk nenorėjome šito karo. Jie norėjo šito karo.

– Ukraina įsiveržė į Rusiją?

„Scanpix“/AP nuotr./Maskva
„Scanpix“/AP nuotr./Maskva

– Jie aštuonerius metus rengėsi šitam karui. Kasė apkasus, ginklavosi. Jie juk ruošėsi, teisingai?

– Kad užpultų Rusiją?

– Na ne tai, kad užpultų... Bet jie juk norėjo to?.. O jūs ką, už Ukrainą? Jeigu sąžiningai, aš daugiau nenoriu kalbėtis.

Aš mačiau jog ji iš tiesų neįtarė, kad jos suvokimas neatitinka realybės. Ji tiesiog tikėjo televizoriumi ir net nesusimąstė, kad karu galima domėtis kaip kažkokia realybe, galvoti kitaip. Ji žvelgė į mane išsigandusi, lyg būčiau jai pasiūlęs kokių nors narkotikų.

Kitu kraštutiniu atveju buvo madingai apsirengusių jaunų vaikinų, kuriuos mes sutikome prekybos centre, porelė. Jie, atvirkščiai, puikiai suprato, kas vyksta ir buvo už karą, miestų bombardavimus ir taikių gyventojų žudymą. Vienas iš jų, galingo sudėjimo vaikinas šaltomis akimis, ramiai pareiškė, kad ir pats eitų „visus juos“ žudyti.

– Aš manau, kad dėdė Vova pritrėkš Ukrainą 2016 metais, kai jie į mitingą su Banderos fotkėmis išėjo. Reikėjo, kad „Gradas“ nesiliautų, ir nusišvilpt, kad tai taikūs gyventojai.

– Jums iš tiesų nusišvilpti?

– Žinoma, nusispjaut. Kodėl fašistams buvo nusispjaut ant mūsų taikių gyventojų?

– Gal todėl, kad jie buvo fašistai?

– Mes jų akimis buvome fašistai, jie – mūsų akimis.

– Taikius gyventojus galima paaukoti?

– Taip. O galima toleruoti fašizmą XXI amžiuje? Tai kelia grėsmę visam likusiam pasauliui.

Tačiau daugeliu atvejų tokio paprastumo nebuvo. Žmonės numanė, kas vyksta, ir gynėsi nuo to: „Gaila žmonių, bet ką gali padaryti? Mišką kerta – skiedros lekia.“

2 dalis. Mes ir jie

Giminaičiai

Tarp jokiais argumentais „nepramušamų“ pašnekovų buvo kelios, panašios viena į kitą, piktos maždaug šešiasdešimties metų moterys. Jos tikėjo, kad Ukraina užsiėmė branduoliniais bei bakteriologiniais ginklais (viena net įrodinėjo, kad ji jau jaučia jų poveikį), ir apskritai stulbino tuo, kad jų kalbose nebuvo nieko, be išsigalvojimų, rodomų per televizorių. Tik hermetiška išgalvota realybė.

„Mūsiškiai [ukrainiečių] karius pagirdė, pavalgydino ir atidavė. Aš manau, kad su jais pernelyg humaniškai elgiasi. O jie mūsiškiams, kuriuos paimdavo į nelaisvę, – gyviems odą nulupdavo. Čia kaip, normalu?“

„Aš labai bijojau, kad jie [Ukrainos kariuomenė] pradės bombarduoti Rostovą, Cimlianską. Šita technika, ginkluotė, šitas nesibaigiantis kartojimas „Nužudyk rusą, nužudyk rusą“, – kalba kita prekybos centro lankytoja, 60-metė moteris su pirkinių krepšiu ant ratukų. – Aš žinau, kas Kyjive [vyksta], tai nesibaigiantis siaubas. Ten nėra valdžios, ten visiška anarchija, [ukrainiečiai] tik džiaugsis, jeigu mūsiškiai ateis ir pašalins tuos draugus, kurie pasirengė išžudyti visus iki paskutinio ukrainiečio. Štai koks jų [nacionalistų] tikslas – išvalyti teritoriją nuo ukrainiečių.“

Nuostabu, bet visos tos moterys turėjo giminaičių arba draugių Ukrainoje. Jos netgi susiskambino su jomis karo metu, bet absoliučiai atsisakė tikėti jų žodžiais.

„Aš manau, kad ukrainiečiai – gyvuliai, – tęsia moteris su pirkinių krepšiu ant ratukų. – Mano draugė ten gyvena, ji parašė: nebeskambink. Todėl, kad juos ten persekioja, jeigu jie pasirodo esą prorusiški. Jeigu ji porą gerų žodžių apie Rusiją pasakė, jai tai blogai baigsis.“

Mums labai sunkiai sekėsi iškamantinėti, ką būtent giminaičiai kalbėjo toms moterims.

– Na... Negatyvą...

***

Aš jau girdėjau šį žodį – iš savo mamos. Trečią karo dieną aš atvažiavau pas ją į svečius, o ji staiga pradėjo kalbėti apie chirurgiškai tikslius smūgius ir „kur žiūrėjo aštuonerius metus“. Aš pradėjau pasakoti apie bombardavimus, apie pažįstamą merginą iš Charkivo, kuri apimta siaubo skambino man per pertrauką tarp apšaudymų. Paaiškinau, kad vyksta tikras karas ir aš nesuprantu, kaip žmonės nemato tokio siaubingo dalyko. Mama sėdėjo sustingusi ir žiūrėjo į grindis.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Maskva
AFP/„Scanpix“ nuotr./Maskva

– Žmonės pavargo nuo negatyvo, – iškvėpė ji.

Ši frazė kai ką paaiškino. Kiekvieną kartą per pastaruosius 20 metų, kai aš atsitiktinai išgirsdavau televizorių, ten kuo nors gąsdindavo: migrantais, „geiropa“, banderovcais, bet svarbiausia – tiesiog svetimais žmonėmis. Spėju, to norėjo pati auditorija. Gali būti, kad kažko apibrėžto baimė buvo mažesnė už tos nežinomybės, kurią žmonės išgyveno devyniasdešimtaisiais, baimę.

Dabar visos tos moterys mieliau tikėjo išgalvotais siaubais, o ne realiais, apie kuriuos joms į ragelį šaukė artimi žmonės.

– Ji rašo ne tai, apie ką galvoja, – pasakoja mums moteris Maskvos prekybos centre apie savo draugę iš Ukrainos. – Negatyvą rašo. Kalba negatyvą, o man rodo... – moteris demonstruoja kažkokius skubrius, nesuvokiamus gestus ir grimasas, kurie turėtų reikšti, kad jos draugė, bijodama pasiklausymo, specialiai kalba netiesą.

– Jūs turite giminaičių Ukrainoje? – klausiame kitą moterį.

– Turiu. Kuriems pučia miglą į akis ir labai gerai praplauna smegenis. Jie nieko nežinojo apie Donecką ir Luhanską, pas juos viskas buvo gerai. O dabar už penkių kilometrų ant aerodromo nukrito sviedinys ir – „dievulėliau-dievulėliau!“

– Jūs susiskambinote? Kaip pasikalbėjote?

– Niekaip, blogai. Labai tikiuosi, kad sesuo [iš Ukrainos] atvažiuos pas mane, aš ją pasodinsiu žiūrėti „Rosija 24“, praeis savaitė – ir jos galvoje kažkas pasikeis.

– O jeigu jus tenai pasodinti, Ukrainoje?

– Aš į ten nevažiuosiu! Ten labai gudrus praplovimas vyksta!

Paaiškėjo, kad vienos iš karštai karą palaikiusių moterų vyras yra iš Ukrainos.

– Ką jis dabar jaučia? – paklausėme jos.

– Ką! Baimę dėl savo mamos, pergyvena.

– Kaip manote, o ką ukrainiečiai jaučia?

– Jūs mane provokuojate? Aš juk pasakiau, kad aš už!

Aš suprantu, kad vyras galvoja visai ką kita nei ji. Tačiau tai neskatina ją abejoti, o, priešingai, sustiprina jos požiūrį.

– Aš turiu mokyklos draugų, kurie turi giminių Ukrainoje, – kalbėjo į pensiją išėjusio valdininko žmona, aiškiai gera moteris. – Nuėjau pas juos, o jie buvo taip neigiamai nusistatę!.. Ačiū Dievui, kad mes ten neturime jokių artimųjų.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Maskva
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Maskva

Ji žinojo, kad jeigu būtų ten artimųjų, ji susidurtų su neišsprendžiamu prieštaravimu ir negalėtų atsiriboti. Todėl nėra – ir gerai.

– Parašykite: palaikau! Pas juos vienokia propaganda, pas mus kitokia. Aš tikiu tuo, kas čia kalbama – nuoširdžiai aiškino man kiemsargis Maskvos turguje. – Mokyklos draugė į ten išvažiavo, gyvena Kyjive. Susirašinėjome, vos ne iki vestuvių reikalas nuėjo. Ir staiga mūsų požiūriai tapo priešingi. Ten sanitarinę mašiną apšaudė. Ji galvoja, kad tai doneckiečiai specialiai šaudė. O mes žinome, kad jie patys apšaudė. Mes šaudytume į sanitarinę mašiną? Mano galvoje tai netelpa! Aš perskaičiau – ir nustojau rašyti. Žmogus visiškai pasikeitė...

Aš nusistebėjau, kad jis taip lengvai išsigando moters, kurią buvo įsimylėjęs. Jis tiesiog atsisakė asmeninių planų, kad tik jaustų savo teisumą.

Ukrainiečiai nuolat klausia: nejaugi rusai nežino, kas vyksta? Taip, daugelis nežino. Nors supranta. Po penkiolikos minučių visi „specialiosios operacijos“ šalininkai tarsi tarp kitko pripažindavo: na taip, tikriausiai miestus bombarduoja, žmonės žūsta ir visi Ukrainoje mūsų nekenčia. Tam tikru lygiu tai supranta visi – bet nežino. Ir atsisako sužinoti – net jeigu jie girdi tiesioginius artimų žmonių liudijimus.

Broliška tauta

Aš pastebiu, kad žodžiai apie „brolišką tautą“ daugeliui žmonių jau nieko nereiškia. Tai tuščia retorika. Žmonės Charkive ir Mariupolyje ir toliau kalba rusiškai, bet „savais“ jų Rusijoje, tiesą sakant, niekas nelaiko. Brolybė, vienos tautos pojūtis atsiranda ne iš kalbos, o iš kasdienės žmonių patirties, milijonų smulkių kontaktų, telefoninių pokalbių, bendrų reikalų, gyvų ryšių. Viso to po SSRS griūties tapo nesulyginamai mažiau.

– Aš prašiausi į karą, ėjau į karinį komisariatą, – prisipažino man rūbais turguje prekiaujantis dėdulė. – ***** [nė velnio] nepaėmė.

– O kodėl prašėtės?

– Pakariauti, pašaudyti.

– Žmones žudyti?

– O aš mechanikas-vairuotojas, man koks skirtumas? Kur pasakė – ten važiuoju.

– Jūs iš tiesų eitumėte žudyti ukrainiečių?

Vyriškis žiūri į mane taip, lyg aš būčiau prakalbęs angliškai.

– Aš nenoriu, kad mano sūnų pasiųstų. Tegul jis savo vaikus augina, o aš eičiau. Jis turi dukrelę, vaikas gimė gruodį, mano anūkėlė. O aš jau galiu sau leisti.

„[Ukrainiečiai mūsų] nekenčia? Na, turi teisę. Chocholai jau per toli nuėjo, tiesą sakant, – pasakė vienas atsargos kariškis prekybos centre. – Dabar jau mažai ką domina, ką jie galvoja.“

Ir čia pat pridūrė: „Kas norės sėdėti rūsyje, sušalęs, alkanas? Aš žinau, ką reiškia būti apšaudomam „Uragano“ (9K57 „Uragan“ – 220 mm kalibro sovietinė reaktyvinė salvinės ugnies sistema, – red.) – niekam nepalinkėčiau. Tu pats nuo to niekaip negali apsisaugoti. Baisu, apskritai kalbant. Dvi futbolo aikštes padengia taip, kad nieko gyvo nebelieka. Aš žinau, kas yra karas.“ „Specialiąją operaciją“ jis karštai palaikė.

Manau, kad jeigu perestroikos laikais nuo Rusijos būtų atsiplėšęs Sibiras, šiandien žmonės taip pat ramiai vertintų Novokuznecko arba Kemerovo bombardavimą.

– Karas jūsų nešokiruoja? – klausiu dviejų moterų užkandinėje.

– Ne, nešokiruoja. Aš už karą, – atsako viena iš jų.

– Ar sovietiniais metais galėjote įsivaizduoti Rusijos karą su Ukraina?

– Ne! Todėl dabar, kaip sovietiniai žmonės, mes tai vertiname normaliai!

Žmonės pokalbiuose su mumis nuolat prisimindavo savo susidūrimų su „ukrainietišku nacionalizmu“ patirtį. Kiekvienas nemalonus epizodas būdavo traktuojamas kaip sisteminis.

„Kai mūsų lėktuvą susprogdino Egipte, mano draugė buvo ten, su ukrainiečiais, viešbutyje, – pasakoja moteris prekybos centre. – Ji sako: „Būtum tu mačius, kaip jie džiaugėsi.“ Norėjosi paimti automatą ir visus juos sušaudyti.“

„O kodėl mes negalime jų bombarduoti? – piktinasi pagyvenęs apkūnus vyriškis, prekiaujantis savo medumi viename turguje Kalugos srityje. Ir pasakoja, kaip jaunystėje pakviestas draugo lankėsi prie Lvivo. – Man pasakė: „Klausyk tu, maskoliau. Jeigu tu ne pas mūsiškį būtum atvažiavęs, tu iš čia neišvažiuotum.“ ir tai buvo aštuoniasdešimtieji. O dabar sustiprino ją, šitą neapykantą mums.“

Šis priedainis – „tai jie visada mūsų nekentė“ – kartojasi dviejuose pokalbiuose iš trijų. Kompanijoje su „juk tai broliška mums tauta“ ir „nėra tokios tautos iš viso“.

„Kas ta Ukraina iš viso yra? Kada ji apskritai atsirado? Visiškai dirbtinis darinys!“ – piktinasi Maskvos taksistas.

– Jie visi rusai, ir tai, kad jiems dabar susuko smegenis, tai čia laikina, – karštai įtikinėjo mane moteris, kurios sesuo gyvena Ukrainoje. – Tapsime dar artimesniais broliais!

– Po tokios situacijos?

– O jokios situacijos nėra!

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rusijos agresoriai
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rusijos agresoriai

***

Žinoma, Charkivo ir Mariupolio bombardavimai tapo įmanomi tik dėl aštuonerius metus trukusio propagandistų darbo. Įsitikinimas, kad ukrainiečiai mūsų seniai nekenčia, leidžia žmonėms užsisklęsti nuo siaubingos tiesos.

Idėja „jie svetimi, juos galima bombarduoti“ rusų galvose koegzistuoja su įsitikinimu, kad Ukraina – tai šalies dalis, kurią reikia susigrąžinti.

Bendras katastrofos ir šalies žlugimo devyniasdešimtaisiais pojūtis žmonių sąmonėje nusispalvino nacionalinės skriaudos „rusus engia“ spalva. Ir propaganda pastaraisiais metais išpūtė būtent šitą jausmą. „Ukrainietiška rusofobija“ rusams atrodo ypatingai įžeidžianti, neva: „Jie tai juk žino, kas mes tokie, o dabar jie nenori su mumis turėti nieko bendro: nusisuka, išduoda, išeina.“

Aš jaučiu, kad šis priešo įvaizdis, kurį jaučia žmonės, – nesąmoningas ir archaiškas. Jiems patiems kalbose, kuriose susimaišo nacistai ir gėjų paradai, nėra jokio prieštaravimo. Svastika ir vaivorykštės vėliava – tai tik išoriškai skirtingi pasireiškimai kažko svetimo: „Yra mūsiškiai, o yra kažkokie svetimi, kurie visada buvo prieš mus.“ Ukrainiečiai „išdavė“ „mus“, tapo „jais“.

Jokios savarankiškos Ukrainos negali net būti šiame paveiksle, jis absoliučiai dichotominis: tik „mes“ ir „jie“. Propaganda smarkiai padirbėjo, kad ištrauktų tą archaišką jausmą iš pasąmonės gelmių. Bet manau, jog žmonėms to reikėjo, kad būtų pridengtas dar didesnis nerimas dėl naujo, visiškai nesuprantamo laikmečio.

Rusija jau labai seniai gyvena su legenda apie pasipriešinimą blogio ir chaoso jėgoms: devyniasdešimtiesiems, teroristams, Vakarams. Ši legenda suteikia egzistavimo prasmę. Šiandien, kai Putinas nusprendė susikauti su šiuo „blogiu“ lemiamoje kovoje, žmonėms ypatingai sunku pradėti abejoti. Nes tai sugriaus visą jų pasaulėžiūrą.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min