Amerikietis Bradas Cruzas atvyko į Maskvą dar 2004-aisiais. Jis studijavo aktorinį meistriškumą bei vėliau su draugu įkūrė teatro mokyklą. Dabar vyras dėsto anglų kalbą, rašo straipsnius keliems leidiniams bei dalijasi savo gyvenimiška „rusiška“ patirtimi interneto tinklaraščiuose.
„Amerikiečiai yra kvaili. Tiksliau – buki. Rusai genetiškai yra kur kas pranašesni. Tai moksliškai įrodytas faktas.“ Tokią frazę Bradas išgirdo iš vienos rusų kolegės. Tai jį gerokai nustebino. Tačiau ne tik dėl to, jog tai buvo gan inteligentiško žmogaus žodžiai, bet dėl to, jog toji moteris buvo labai maloni ir išsilavinusi dama, su kuria Bradas ne sykį gėrė kavą bei meiliai šnekučiavosi žvakių šviesoje. Bradas jau buvo pradėjęs net galvoti apie bendrą ateitį bei tarptautinę meilę ir įsivaizduoti jųdviejų mažylius, bėgiojančius po mažus rusiškų butų kambarius, kai minėtoji frazė vyrą tiesiog „užmušė“.
„Amerikiečiai yra kvaili. Tiksliau – buki. Rusai genetiškai yra kur kas pranašesni. Tai moksliškai įrodytas faktas.“Taigi rusiška patirtis amerikietiškai iš pirmų lūpų.
„Galite tik įsivaizduoti, kaip aš nudžiugau, kai mano svajonių objektas pagaliau sutiko eiti su manimi į tikrą pasimatymą restorane. O dabar pabandykite įsivaizduoti mano nusivylusią fizionomiją, kai ji išsakė savo samprotavimus apie rusų tautos genofondo privalumus amerikiečių atžvilgiu. Maža to, ji dar padailino savo teoriją pavyzdžiais iš Hitlerio nacistinės Vokietijos, o paskui, pamačiusi mano nelaimingas akis, atsiėmė savo žodžius. Deja, jau buvo per vėlu.
Mano įsivaizduotos pusiau rusiškos manęs paties kopijos (mažyliai), kurie turėjo bėgioti po rusiško buto kambarius, ėmė mano akyse keistis. Jiems užaugo Hitlerio ūsai ir jie galutinai sunaikino mano šviesią viziją.
Su ta miela dama mes kažkaip „ištempėme“ iki vakarienės pabaigos. Po to, kai ji man neleido jos net draugiškai pabučiuoti į skruostą, aš lėtai vilkausi gatve namo ir vis mąsčiau apie mūsų „mielą“ bei pilną prasmės pokalbį restorane, bandydamas rasti tame kokias nors užuominas bei teigiamą pusę. Tačiau taip ir neradau.
Ši istorija su manimi nutiko visai neseniai. Tai privertė susimąstyti apie stereotipus ir apie tai, jog tokie kvaili įsitikinimai yra paplitę daug labiau, nei žmonės mano. Deja, dauguma mano pažįstamų ir draugų rusų turi atitinkamus stereotipus amerikiečių atžvilgiu, tačiau protingesni ir labiau išsilavinę žmonės yra linkę atskiesti juos sveiku protu. Tačiau net ir juos kartais užvaldo taip vadinamas „vidinis idiotas-nacionalistas“, kuris verčia didžiuotis savo tautybe, valstybe bei niekinti viską, kas vakarietiška.
Kartais aš mąstau, jog būtų visai sveika išsitraukti iš spintos kelis skeletus ir leisti jiems kalbėti. Taigi dabar aš, atidėjęs į šalį savo amerikietišką mandagumą bei toleranciją, pabandysiu kalbėti taip, kaip rusai. Stereotipiškai ir atvirai.
Amerikiečiai – neišsilavinę, nutukę, apsiriję mėsainių padarai. Jų dirbtinai priklijuotos krokodilų šypsenos tiesiog švyti beprasmiuose veiduose. Jie dirba po 100 valandų per savaitę ir vaikšto vieni kitų lavonais bei lipa per galvas maniakiškai bandydami užsikeberioti karjeros laiptais iki amerikietiškojo išsvajotojo gyvenimo lygio viršūnės.
Šie moraliniai neandertaliečiai yra susirūpinę tik vienu – kaip patenkinti savo moralinius bei fizinius poreikius bei „užsikalti daugiau „babkių“.Jie visą savo gyvenimą taip ir braido rūke, kuriame nesugeba atskirti Afrikos nuo Australijos, o Australijos nuo Austrijos. Ir jiems visiškai nusispjauti, kaip į jų keistą elgesį reaguoja aplinkiniai.
Šie moraliniai neandertaliečiai yra susirūpinę tik vienu – kaip patenkinti savo moralinius bei fizinius poreikius bei „užsikalti daugiau „babkių“. Siekdami savo liguisto troškimo įdiegti visam likusiam pasauliui savas materialistines vertybes, amerikiečiai nesustos nei prieš ką. Tai nacija, pasimaišiusi dėl individualizmo, naikinanti viską, kas teigiama, viską, kas gali vienyti žmones. Ir visa tai tik dėl „laimės lenktynių“.
Iš kitos pusės, visai gali būti, jog jus paperka nesutriuškinamas amerikoniškas optimizmas ir didysis amerikietiškas socialinis eksperimentas – bandymas suderinti asmeninės atsakomybės principą su laisvės bei socialinės lygybės idealais.
Taip pat gali būti, jog jei pamirštume genocido epizodą, kuris blykstelėjo JAV apyaušryje, amerikiečiai pavydėtinai kantriai bei tolerantiškai žiūri į atvykėlius neamerikiečius. Amerikiečiai sugeba pamiršti apie kitų kilmę bei skirtumus ir dirbti su žmonėmis bet kokios rasės ar tautybės. Ir visa tai tik dėl vieno siekiamo tikslo.
Tačiau yra gajus įsitikinimas, jog amerikiečiai visiškai nekreipia jokio dėmesio nei į Meksiką, nei į Kanadą. O ką jau kalbėti apie kitas šalis, kur jie net negali nuvažiuoti savo daug benzino ryjančiais visureigiais ar superekologiškais elektromobiliais. Transporto pasirinkimas priklauso nuo šeimininko toliaregiškumo.
Jums gali ir pasisekti, nes sutiksite tokį amerikietį, kuris yra girdėjęs pavardę „Putinas“, pažįsta ką nors, kas vedė rusę, su kuria susipažino tarptautinėje jaunikių-nuotakų interneto pažinčių svetainėje ar netgi tokį, kuris žinos, jog gėrimas „vodka“ yra tradicinis rusų gėrimas, mėgstamas dėl to, jog galima gerai „prisišnioti“.
Tačiau turiu nuvilti, nes dauguma amerikiečių apie Rusiją nežino nieko.
O jei pažiūrėtume iš kitos pusės ir spręstume iš to, kokia informacija yra pateikiama amerikietiškoje žiniasklaidoje bei panagrinėtume tai, kaip Amerikoje yra pateikiami rusų herojai, veikiantys masinėje amerikiečių literatūroje bei filmuose, pamatytume, jog rusai – šalti ksenofobai.
Jie paslaptingi ir pavojingi. Jų išvystytas polinkis į smurtą ir įgimtas savo kilmės mylėjimas. Rusai, net nemirktelėję, atiduos savo gyvybę vardan „idealo“, idealios valstybės arba už pinigus. Nelygu kokią vietą rusas užima socialinėje rusiškoje terpėje.
Šie tobulos genų inžinerijos stebuklai šventai tiki, jog geri norai pateisina bet kokias žiaurias priemones. Dar kiti įsitikinę, jog nūdienos gyvenimo realijos leidžia užsimerkti prieš žiaurumą bei korupciją.
Šie propagandos zombiai, su jų bjauriu gąsdinančiu akcentu, turi išsikėlę tikslą sunaikinti teises į asmenybę ir saviraiškos laisvę (anot jų, šie dalykai tik bereikalingai kelia chaosą visuomenėje). Jie nori kūrybingas nepriklausomas asmenybes pakeisti visažine visagale valstybe iš didžiosios „V“.
Nors, visai gali būti, jog jūs esate vienas tų amerikiečių, kuris pakliuvo į nepaprasto grožio ir išminties rusų literatūros ir meno pinkles. Galbūt jūs praleidote kurį laiką su tikrais rusais – dvasingais bei atvirais žmonėmis, kurie pilni vidinės ramybės bei gyvenimiškos išminties. Kurie yra pasirengę atiduoti paskutinius marškinius dėl šeimos ir draugų.
Deja, tokių vienetai.
Jei štai taip ir toliau vardinčiau visus stereotipus, jie tiesiog nebebūtų juokingi, nes taptų neįdomūs. Tačiau per tuos 18 metų, per kuriuos aš pažinau rusų kultūrą, aš susidūriau tiek su amerikiečiais, tiek su rusais, kuri šventai tikėjo ir tebetiki šiais kvailais stereotipais. Galbūt kas nors turi kitokią nuomonę?“
