Dabar populiaru
Publikuota: 2018 sausio 16d. 18:08

Amerikiečių analitikas R.Nurickas: „Rusijos ir JAV santykių normalizacija turi įvykti per Ukrainą“

Robertas Nurickas Interviu
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Robertas Nurickas

Buvęs tyrimų centro „Carnegie Moscow Center“ Rusijoje vadovas Robertas Nurickas teigia, kad nors greitu metu įvyks keletas aukšto rango NATO ir Rusijos pareigūnų susitikimų, Maskvos ir Vašingtono santykių normalizacija įvyks tik per Ukrainą. Tuo tarpu už Krymo aneksiją Rusijai skirtos sankcijos bus atšauktos tik Kremliui žengus visus Vakarus tenkinančius žingsnius.

R.Nurickas 15min teigė, kad nors situacija Ukrainoje gerėja, o JAV sprendimas Kijevui tiekti mirtiną ginkluotę – sveikintinas, šalies sėkmė daugiausia priklauso nuo vidinių veiksnių. Kitaip tariant – sugebėjimo įgyvendinti reikalingas reformas, ypač kovoje su korupcija.

Buvęs „Carnegie Moscow Center“ vadovas mano, kad nors „Zapad“ pratybos neatskleidžia, kaip atrodytų Rusijos ir NATO šalių karinis konfliktas, iš karinių pratybų galima nemažai sužinoti apie priešininkų pajėgų planavimą ir, jų pačių nuomone, silpnąsias vietas.

R.Nurickas taip pat gyrė Lietuvos įsipareigojimą gynybai skirti 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) ir teigė, kad NATO gynybos srityje tikisi Baltijos šalių iniciatyvos.

– Sausį vyks keletas aukšto rango NATO ir Maskvos pareigūnų susitikimų. Kodėl jie reikalingi? Ar tai reiškia, kad diplomatinė Rusijos izoliacija – baigta?

– Tai bus labai riboti susitikimai, bent jau jų darbotvarkės. NATO ir Maskvos pareigūnai bandys pasikalbėti apie provokacinius Rusijos pajėgų veiksmus palei sienas ir kartais tas sienas kertant. Tikimasi, kad šie susitikimai atneš daugiau skaidrumo kalbant apie pajėgų judėjimo taisykles: tai, ką jos gali daryti, ir ko – ne.

AFP/„Scanpix“ nuotr./NATO vėliava
AFP/„Scanpix“ nuotr./NATO vėliava

Tai bus daugiausia kariuomenės lygio susitikimai. JAV ir NATO planuotojai jau kurį laiką norėjo tokių susitikimų, tačiau nepanašu, kad Maskvai jie buvo įdomūs. Ypač po to, kai NATO – Rusijos tarybos veikla buvo sustabdyta.

Iš dalies galima sakyti, kad izoliacija mažėja. Tačiau, kaip ir minėjau, šiuo metu susitikimus pradedame su labai ribota darbotvarke.

– Lapkritį Kurtas Volkeris teigė, esą, yra vilties, kad Rusija nori rasti išeitį iš Ukrainos aklavietės ir užbaigti karą. Kaip vertinate tokį pono Volkerio pareiškimą?

– Šiuo klausimu daug kalbėjau su Kurtu (Volkeriu – red.) ir jis tikrai nėra naivus. Žinoma, jis turi vilties, kaip ir mes visi. Vis dėlto JAV pareigūnai rusams labai aiškiai pasakė, kad santykių su JAV normalizacija turi įvykti per Ukrainą. Ir ji neįvyks tol, kol Maskva nežengs JAV tenkinančių žingsnių. Štai kas slypi po Kurto Volkerio pasisakymais.

Yra ženklų, kad Kremliaus viduje šiuo klausimu atsiranda skirtingų nuomonių. Tačiau kartais tuos skirtumus sunku iššifruoti, kadangi sprendimų priėmimo procesas yra visiškai neaiškus.

Vis dėlto pastaruoju metu matėme, kad Putiną supantys žmonės pradeda nerimauti dėl (karo Ukrainoje – red.) kainos. Pirmiausia ekonomine prasme – jie nenori mokėti už Donbasą. Konfliktas taip pat atsiliepia politiškai. Kalbu ne tik apie santykius su JAV, bet ir Vakarais apskritai. Tačiau neaišku, ką jie darys toliau.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Kurtas Volkeris
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Kurtas Volkeris

Manau, kad įmanoma, jog tuoj sulauksime Rusijos veiksmų, ir tie veiksmai Vakaruose sukels daug diskusijų. Spėju, kad Maskva bandys išpešti naudos siūlydama palaipsniui gerinti santykius. Jie sakys: „Mes imamės mažų žingsnių, jūs pradedate atšaukti sankcijas.“

Vis dėlto JAV ir Jungtinių Tautų požiūris sutampa – sankcijų paketas bus panaikintas tik tuo atveju, jei bus įgyvendintas visas reikalavimų rinkinys.

– 2014-aisiais sakėte, kad „JAV ir Vakarai gali ir turi daryti daugiau nei šiuo metu daro tam, kad paremtų teisėtus Ukrainos gynybinius pajėgumus“. Ar per beveik ketverius metus padaryta pakankamai?

– Situacija pasikeitė į gera. Turiu prisipažinti, kad pačioje karo pradžioje kilus klausimui dėl mirtinos ginkluotės tiekimo Ukrainai aš turėjau abejonių. Ne dėl principo, o dėl praktinio idėjos įgyvendinimo.

2014 m. pradžioje nebuvo aišku, ar Ukrainoje buvo dalinių, turinčių pakankamai kompetencijos naudotis tokia ginkluote kaip (prieštankinių raketų sistema, – red.) „Javelin“. Taip pat nebuvau tikras, kiek adekvati buvo civilinės valdžios kontrolė.

Vis dėlto 2014 m. vasarą ar ankstyvą rudenį su Ukraina susiję žmonės, kurių kompetencijomis ir sprendimais pasitikiu, mane įtikino, kad (ginklų tiekimui, – red.) reikalingos sąlygos gali būti įgyvendintos. Mane įtikino, kad tuomet jau buvo keletas dalinių, atitinkančių tas sąlygas.

Šiandien Ukrainos kariuomenė organizuotesnė, labiau kompetentinga ir geriau aprūpinta nei 2014 m. Žinoma, ir dabar jiems trūksta kai kurių esminių pajėgumų, tačiau dalį jų kompensuos „Javelin“. Aš tokį sprendimą labai palaikau.

Vis dėlto galutinė Ukrainos sėkmė priklauso nuo to, kas vyks jos viduje. Vakarams reikės strateginės kantrybės, kadangi svarbių reformų įgyvendinimas užtruks nemažai laiko.

„Scanpix“/„Sipa USA“ nuotr./Prieštankinė raketa „Javelin“
„Scanpix“/„Sipa USA“ nuotr./Prieštankinė raketa „Javelin“

Žinoma, keletu klausimų, pavyzdžiui, korupcijos ar teismų sistemos, turime iškelti aiškias sąlygas.

– Jei reikalingos reformos korupcijos ir teismų sistemos srityse taip ir neįvyks, ką turėtų daryti Vakarai? Nutraukti paramą Ukrainai? Tokių kalbų jau girdėjome gruodį.

– Mums labai svarbu ne tik būti kantriais, bet ir kelti sąlygas. Vakaruose aš matau taip vadinamą „Ukrainos nuovargį“, todėl turime įsipareigoti skirti reikalingus resursus.

Pasikartosiu: kur kas svarbiau yra tai, kas vyksta šalies viduje. Tiesą sakant, Ukrainoje pokyčių ir reformų įgyvendinta daugiau, nei kartais pripažįstama. Tačiau dalis tų pokyčių nebuvo tokie geri ar matomi. Jie reikalingi ne tik tam, kad būtų patenkinti stebėtojai iš išorės, bet ir norint išlaikyti paramą namuose.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Robertas Nurickas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Robertas Nurickas

– Neseniai Estijos kariuomenės vadas pareiškė, kad „Zapad 2017“ karinių pratybų metu Rusija simuliavo didelio masto NATO puolimą. Toks pareiškimas – itin rimtas. Ko iš šių metų pratybų turėtų pasimokyti Aljansas?

– Suprantu, kodėl jis taip pasakė. Iš pradžių „Zapad“ scenarijus buvo apibrėžiamas kaip pratybos kovoje su terorizmu, tačiau greitai jis išaugo į dideles puolimo operacijas.

Be to, jie iš pradžių kalbėjo apie kitokį mastą, kad pratybų metu sąveika tarp Rusijos ir Baltarusijos pajėgų bus kur kas labiau ribota. Tačiau matėme priešingą situaciją.

Kodėl mums rūpi „Zapad“? Tikrai ne todėl, kad leidžia nuspėti kokius nors veiksmus. Vis dėlto pratybos atskleidžia daugiau informacijos apie Rusijos pajėgų pajėgumus. Šiuo atveju pamatėme, kad jos gali judėti daug greičiau, nei, pavyzdžiui, prieš dvejus metus. Iš to mes darome išvadas, tai paveikia mūsų pačių planavimą.

Žiūrime į „Zapad“ tam, kad pamatytumėme, kaip jie planuoja. Tai neleidžia nuspėti, kaip vyktų konfliktas, tačiau matome, ką, jų manymu, jiems reikia patobulinti. Pavyzdžiui, matome, kad jie ima daugiau dėmesio skirti toms sritims, kurios neatrodė labai svarbios ankstesnių „Zapad“ pratybų metu.

Lietuva, kartu su Lenkija ir kitomis Baltijos šalimis, „Zapad“ scenarijuje tapo agresorėmis. Nerimą kelia ir mūsų geografinė padėtis. Ką Baltijos šalys turėtų padaryti siekdamos sustiprinti savo gynybinius pajėgumus?

– Daugybė šalių regione vienu metu labai sumažino gynybai skiriamas lėšas. To priežastys – puikiai suprantamos: po krizės reikėjo atgaivinti ekonomikas, buvo kur kas svarbesnių prioritetų.

Tačiau tai (2 proc. BVP skyrimas, – red.) parodo, kad einama reikiama kryptimi, ir turi labai daug politinio simbolizmo JAV Kongrese.

Įsipareigojimas gynybai skirti 2 proc. BVP, kiek to reikalauja NATO, labai svarbus. Visi supranta, kad tai – labiau savanoriškas sprendimas, jog kai kurių šalių, įskaitant Lietuvą, įnašas į (Aljanso – red.) gynybą bus mažesnis.

Tačiau tai (2 proc. BVP skyrimas, – red.) parodo, kad einama reikiama kryptimi, ir turi labai daug politinio simbolizmo JAV Kongrese.

Baltijos šalių regioninei gynybai reikės daug pajėgumų, tačiau regiono šalys nebūtinai sugebės juos užtikrinti: jos mažos, jose nėra pakankamai žmonių, to neleidžia jų ekonomikos. Vadinasi, regionine gynyba turės rūpintis JAV ir NATO.

Viena iš sričių, kurią reikia sustiprinti, – NATO oro gynyba. Čia reikia realių investicijų. Reikės spręsti ir procedūrinius klausimus, pavyzdžiui, kaip esant būtinybei oro policiją transformuoti į oro gynybą.

Tuo pat metu NATO tikisi, kad Baltijos šalys stengsis tapti atsparesnės. Kalbėdamas apie atsparumą turiu omenyje tai, kas daroma agresijos atveju siekiant padidinti puolančių jėgų nuostolius ir pristabdyti jų judėjimą.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Donaldas Trumpas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Donaldas Trumpas

– Tvyrant įtampai regione, nerimą kelia ir Donaldo Trumpo grasinimas „įsiminti šalis“, pasmerkusias JAV sprendimą pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine. Kaip šio balsavimo rezultatai gali paveikti Vašingtono ir Briuselio santykius?

– Atsakysiu trumpai – nežinau. Tikiuosi, kad niekaip nepaveiks, ir kad taip mano dauguma žmonių JAV vyriausybėje. Neapsimesiu, kad galiu nuspėti, ką Trumpas toliau parašys tviteryje arba kuriuo klausimu pratrūks. Jis daug dalykų priima asmeniškai. Jis gali pratrūkti, o po kiek laiko nebeprisiminti.

Norėčiau, kad to nebūtų buvę pasakyta, nes tai – klaida. Šioje situacijoje ant kortos pastatyta daugybė kitų interesų, todėl tikiuosi, kad viršų paims išmintis. Tačiau neapsimesiu, kad dėl šių santykių nėra ko nerimauti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

08:55
00:20
46:42

Esports namai

Lietuviškas verslas

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min