Ai Aoyama yra sekso ir santykių konsultantė, jos biuras įsikūręs siaurame trijų aukštų name Tokijuje. Jos vardas japoniškai reiškia „meilė“ ir yra savotiškas suvenyras iš jos ankstesnės karjeros, kai ji buvo profesionali „dominatrica“. Prieš 15 metų ją vadino Karaliene Ai – arba Karaliene Meile – ir ji savo klientus pamalonindavo visomis priemonėmis, aprašytomis „Penkiasdešimtyje pilkų atspalvių“: pririšdavo juos prie lovos, varvindavo karštą vašką ant spenelių ir t.t. Šiandien jos darbas daug sunkesnis, sako ji. 52 metų profesionalė bando išgydyti tai, ką Japonijos žiniasklaida pakrikštijo sekkusu shinai shokogun arba „skaistybės sindromu“.
Panašu, kad jauni žmonės Japonijoje praranda susidomėjimą romantiniais santykiais. Milijonai 20-mečių ir 30-mečių nevaikšto į pasimatymus ir vis daugiau jų visiškai nesidomi seksu. Japonijos valdžiai šis „skaistybės sindromas“ – nacionalinės katastrofos pranašas. Gimstamumas 126 mln. gyventojų turinčioje šalyje jau ir taip vienas žemiausių pasaulyje. Pastarąjį dešimtmetį gyventojų skaičius nuolat mažėjo ir prognozuojama, kad iki 2060-ųjų susitrauks trečdaliu. A.Aoyama mano, kad to priežastis – „bėgimas nuo žmogiškojo intymumo.“ Ir kad iš dalies dėl to kalta valdžia.
Šiandien Japonijoje vienišių skaičius pasiekė rekordus. 2011-aisiais atlikta apklausa parodė, kad 61 proc. nevedusių 18-34 metų vyrų ir 49 proc. moterų nėra užmezgę jokių romantinių santykių.
Ženklas ant jos biuro durų skelbia, jog tai – „Klinika“. Užėjus į vidų, ji nuveda klientus į „atsipalaidavimo kambarį“ – į miegamąjį be jokių baldų išskyrus dvigulį čiužinį. A.Aoyama sako, kad dirbant su dauguma klientų, pirmoji jos užduotis – paskatinti juos „nustoti atsiprašinėti už savo fizinę egzistenciją“.
Šiandien Japonijoje vienišių skaičius pasiekė rekordus. 2011-aisiais atlikta apklausa parodė, kad 61 proc. nevedusių 18-34 metų vyrų ir 49 proc. moterų nėra užmezgę jokių romantinių santykių. Tai beveik 10 proc. daugiau nei penkmečiu anksčiau. Anot kito tyrimo, trečdalis jaunesnių nei 30 metų japonų išvis niekada nėra turėję poros (duomenų apie tos pačios lyties partnerius nėra). Nors Japonijoje jau seniai įsisavintas pragmatinis meilės ir sekso atskyrimas – religinės dogmos japonų neslegia – lytinių santykių statistika nė kiek ne geresnė. Šiais metais Japonijos šeimos planavimo asociacijos atlikta apklausa atskleidė, kad 45 proc. 16-24 metų moterų „nesidomi arba šlykštisi seksualiniu kontaktu“. Tą patį mano per ketvirtadalį vyrų.
A.Aoyama sako, kad dauguma žmonių, kuriems prireikia jos paslaugų, yra labai susipainioję. „Kai kurie ieško partnerio, kitiems labiau patinka būti vienišiais, bet nedaug jų tapatinasi su normalia meile ir santuoka.“ Vis dėlto spaudimas nenukrypti nuo pasenusio šeimos modelio – pinigus uždirbantis vyras ir namų šeimininkė žmona – išlieka. „Žmonės nežino, kur kreiptis. Jie ateina pas mane, nes mano, kad jei jie nori kažko kito, jiems ne viskas gerai.“
Nepadeda ir visuomenėje keliama panika. 2012 metais Japonijoje gimė mažiau kūdikių nei bet kuriais kitais užfiksuotais metais (tais pačiais metais pirmą kartą Japonijoje parduota daugiau šlapimo nelaikantiems žmonėms skirtų kelnių nei kūdikių sauskelnių). Japonijos šeimos planavimo asociacijos vadovas Kunio Kitamura tvirtina, kad demografinė padėtis tokia rimta, kad Japonija „galiausiai gali išvis išnykti“.
 |
| A.Vitkausko nuotr./Tokijuje |
Jaunoji japonų karta, kitaip nei jų seneliai po Antrojo pasaulinio karo, nenori daugintis iš pareigos. Jau du dešimtmečius ekonominę stagnaciją patirianti šalis išgyvena ir didelius socialinius pokyčius. Ji bando išsigydyti 2011-ųjų metų žemės drebėjimo, cunamio ir branduolinės krizės paliktas psichologines žaizdas. „Ir vyrai, ir moterys sako, kad jie nebemato prasmės meilėje. Jie netiki, kad tai ką nors duoda, – sako A.Aoyama. – Megzti santykius tampa per sunku.“
Santuoka – tai nepatrauklių pasirinkimų gausus minų laukas. Besikeičiant darbo kultūrai, kuri nebegarantuoja darbo vietos visam gyvenimui kaip anksčiau, japonų vyrai mažiau rūpinasi karjera – ir yra mažiau finansiškai užtikrinti. Japonų moterys tapo labiau nepriklausomos ir ambicingesnės. Nepaisant to, konservatyvumas niekur nedingo iš biurų ir namų. Japonijos verslo pasaulis beveik nepalieka galimybių moterims derinti karjerą ir šeimą, o auginti vaikus, kai šeimoje tik vienas iš tėvų dirba, per brangu. Gyvenimas ar vaikų auginimas nesusituokus vis dar neįprastas reiškinys, kurį baudžia ir biurokratinės taisyklės.
Santuoka – tai nepatrauklių pasirinkimų gausus minų laukas.
A.Aoyama teigia, kad milžiniškuose Japonijos miestuose vyrai ir moterys „tolsta vieni nuo kitų“. Kai nebėra bendrų ilgalaikių tikslų, daugelis renkasi tai, ką ji vadina „makaronų meile“ – lengvas ir greitas pasitenkinimas atsitiktiniu seksu, trumpalaikiai pasimatymai ir jau įprasti technologiniai pakaitalai: internetinė pornografija, „merginos“ virtualioje tikrovėje, anime filmukai. Arba žmonės išvis nusprendžia atsisakyti meilės bei sekso ir vietoje to susiranda kitų laisvalaikio pramogų.
Kai kurių A.Aoyamos klientų atveju toks socialinis atsitraukimas pasiekė patologinius kraštutinumus. Šie žmonės – tai sveikstantys hikikomori (atsiskyrėliai), kurie bando po truputį grįžti į išorinį pasaulį, otaku (moksliukai „gykai“) ir ilgalaikiai parasaito shingurus (parazituojantys vienišiai), kurie net įpusėję ketvirtąjį dešimtmetį tebegyvena tėvų namuose (šiuo metu su tėvais gyvena apie 13 mln. nevedusių arba netekėjusių japonų, maždaug trys milijonai iš jų – vyresni nei 35 metų). „Yra žmonių, kurie negali bendrauti su priešinga lytimi nei fiziškai, nei kaip nors kitaip. Jie krūpteli, kai juos paliečiu, – teigia konsultantė. – Tai daugiausia vyrai, bet imu matyti ir daugiau tokių moterų.“
 |
| Vis daugiau japonų nenori tuoktis |
A.Aoyama pasakoja apie vieną per 30 metų vyrą, vis dar skaistų, kuris lytiškai susijaudina tik stebėdamas moteris robotes kompiuteriniuose žaidimuose. „Aš taikau terapiją, pavyzdžiui jogą ir hipnozę, kad jį atpalaiduočiau ir padėčiau suprasti, kaip veikia tikrų žmonių kūnai.“ Kartais už papildomą mokestį ji sesijų metu nusimeta drabužius – bet „griežtai jokio sekso“ – kad pamokytų klientus apie moters fiziologiją. A.Aoyama nori, kad jos tauta klestėtų, tad ir savo darbą jį lygina su Edo laikotarpio kurtizanių, oiran, kurios supažindindavo samurajų sūnus su erotinio malonumo menu.
Japonija – ne vienintelė šalis, kur modernus gyvenimo būdas visai nepalankus santuokai ir intymumui. Arba kur skaitmeninės technologijos veržiasi į žmonių santykių sritį. Vis dėlto čia šimtai oficialių komitetų, sprendžiančių, kaip užkirsti kelią demografinei katastrofai, nesupranta, kad dėl valdžios trumparegiškumo viengungystė yra visiškai logiškas pasirinkimas. Abiems lytims, bet ypač moterims. „Santuoka yra moters kapas“, – teigia viena japonų patarlė, perspėjanti, kad žmonos dažnai pamirštamos, o visas dėmesys atitenka meilužėms. Šiandien japonėms santuoka yra kapas jų karjerai.
32 metų Eri Tomita dirba mėgstamą darbą prancūziško banko personalo skyriuje. Ji laisvai kalba prancūziškai, turi du diplomus ir vengia romantinių santykių, kad galėtų visą dėmesį skirti darbui. „Prieš trejus metus draugas man pasipiršo. Aš atsisakiau, kai supratau, kad darbas man svarbiau. Nuo to laiko manęs nedomina pasimatymai. Kai ėmėme kalbėti apie ateities perspektyvas, buvo labai nejauku.“
E.Tomita teigia, kad Japonijoje vos moteris išteka, karjeros durys užsitrenkia jai prieš nosį. „Bosai nusprendžia, kad tu greitai pastosi.“ O kai moteris išties susilaukia vaiko, nelanksčios darbo valandos ir viršvalandžiai neleidžia derinti karjeros ir šeimos. „Esi priversta išeiti iš darbo. Tampi namų šeimininke be jokių savo pajamų. Moterims kaip aš toks pasirinkimas nepriimtinas.“
 |
| Naktinis Tokijas siūlo daugybę kitokių pramogų nei seksas |
Apie 70 proc. japonių išeina iš darbo susilaukusios pirmo vaiko. Pasaulio Ekonomikos forumo reitinguose Japonija nuolat atsiduria tarp šalių, kur didžiausia nelygybė tarp lyčių darbo vietoje. Visuomenės nuostatos irgi nepalengvina situacijos. Ištekėjusios moterys, kurios dirba ne namie, kartais vadinamos oniyome, „velnio žmonomis“. Prieš keletą metų Japonijoje pastatytoje G.Bizet baleto „Karmen“ versijoje pagrindinė veikėja yra vaizduojama kaip karjeristė, kuri pavagia kompanijos paslaptis, o kaltę suverčia savo meilužiui, neturtingam apsaugos darbuotojui Chosė. Jai geruoju tai nesibaigia.
Japonijos ministras pirmininkas Shinzo Abe neseniai paskelbė apie ketinimus skatinti moterų dalyvavimą šalies ūkyje gerinant darbo sąlygas ir parūpinant daugiau vaikų darželių. Vis dėlto E.Tomita sako, kad padėtis turėtų radikaliai pasikeisti, kad ji pasiryžtų tapti dirbančia žmona ir motina. „Mano gyvenimas puikus. Su draugėmis – tokiomis pačiomis karjeros moterimis kaip ir aš – lankomės prancūziškuose ir itališkuose restoranuose. Galiu nusipirkti madingų drabužių ir atostogauti gražiose vietose. Man patinka būti nepriklausomai.“
Apie 70 proc. japonių išeina iš darbo susilaukusios pirmo vaiko. Pasaulio Ekonomikos forumo reitinguose Japonija nuolat atsiduria tarp šalių, kur didžiausia nelygybė tarp lyčių darbo vietoje.
Kartais E.Tomita pasimėgauja vienos nakties nuotykiais su baruose sutiktais vyrais, tačiau sako, kad seksas jai irgi nėra svarbiausias dalykas. „Mane dažnai į pasimatymus kviečia vedę bendradarbiai, kurie nori užmegzti romaną. Jie galvoja, kad pulsiu jiems ant kaklo, nes esu vilties netekusi vienišė.“ Ji susiraukia ir trukteli pečiais. „Mendokusai.“
Japoniškai tai reiškia „per daug rūpesčio“ arba „kam vargintis“. Šį žodį dažnai vartoja abiejų lyčių japonai, kalbėdami apie savo nenorą užmegzti santykius. Romantiniai įsipareigojimai jiems pirmiausia asocijuojasi su našta ir rūpesčiais – nuo vargų ir milžiniškų išlaidų ieškant šeimai būsto iki nerimo, kaip padaryti įspūdį būsimiesiems uošviams. Be to, vis dar paplitęs šimtmečių senumo įsitikinimas, kad santuokos tikslas yra vaikai. Japonijos Gyventojų ir socialinio saugumo institutas skelbia, kad net 90 proc. jaunų japonių įsitikinusios, kad viengungystė yra „geriau nei tai, kaip jos įsivaizduoja santuoką“.
Gniuždančių įsipareigojimų baimė kamuoja ir vyrus. 31 metų Satoru Kishino yra vienas iš didelio būrio vyrų iki 40 metų, pasyviai protestuojančių prieš tradicinį japonišką vyriškumą. Ekonominės krizės ir nepastovių pajamų sąlygomis šie vyrai įsitikinę, kad visuomenės lūkesčiai, jog jie sugebės išlaikyti žmoną ir šeimą, yra tiesiog nerealūs. Tad jie taip pat atsisako siekti sėkmės ir profesiniame gyvenime, ir meilėje.
„Per daug vargo, – sako S.Kishino, paklaustas, kodėl nenori susirasti merginos. – Neuždirbu didelės algos, kad galėčiau vaikščioti į pasimatymus, ir nenoriu atsakomybės, jei kartais moteris tikėtųsi, kad jie gali baigtis santuoka.“ Japonų žiniasklaida, kuri sugalvoja pavadinimą kiekvienam socialiniam reiškiniui, tokius vyrus vadina soshoku danshi arba žolėdžiais. S.Kishino sako, kad jo tokia pravardė neužgauna, nes reiškinys gana dažnas. Jis pats tai vadina šitaip: „heteroseksualus vyras, kuriam santykiai ir seksas nėra svarbūs“.
Šiam reiškiniui formą suteikė prieš keletą metų per televiziją pasirodęs „manga“ animacijos filmas „Otomen“. Pagrindinis jo veikėjas – aukštas kovos menų meistras, kietas vyrukas. Tačiau slapta jis mėgsta kepti pyragus, kolekcionuoja „rožinius blizgučius“ ir mezga drabužius savo pliušiniams žaislams.
Pats S.Kishino, kuris dirba dizaineriu ir vadybininku vienoje mados aksesuarų bendrovėje, nemezga. Tačiau jam patinka gaminti maistą, važinėtis dviračiu ir palaikyti platonišką draugystę su moterimis. „Kai kurios mano draugės man atrodo patrauklios, tačiau išmokau gyventi be sekso. Emociniai įsipareigojimai – pernelyg sudėtingas dalykas, – sako jis. – Kam vargintis.“
 |
| 123rf.com nuotr./ |
Jei nekreipsime dėmesio į romantinę apatiją, S.Kishino, kaip ir E.Tomita, tvirtina gyvenantis aktyvų vienišiaus gyvenimą, kuris jam patinka. Ironiška, tačiau tradicinė šeimos vaidmenų sistema – žmonos namie, o vyrai darbe 20 valandų per dieną – taip pat sukūrė tobulą infrastruktūrą, tinkamą vienišiams. Japonijos miestuose gausu prekių ir paslaugų, pritaikytų vienam žmogui – nuo greito maisto barų, kur galima papietauti stovint, „kapsulinių“ viešbučių, iki specialių konbini parduotuvėlių, kuriose galima nusipirkti pusfabrikačių vieno žmogaus vakarienei ar vienkartinių apatinių. Iš pradžių tokios paslaugos buvo skirtos laiko neturinčiam dirbančiam vyrui, tačiau dabar veikia ir tik moterims skirtos kavinės, ištisi viešbučių aukštai ir daugiabučiai. Be to, nusikalstamumas Japonijos miestuose ypatingai mažas.
Kai kurių ekspertų įsitikinimu, santuokos vengimas nėra tiesiog maištas prieš pasenusias normas ir lyčių vaidmenis. Tai – ilgalaikė faktinė padėtis. „Kažkada viengungystė buvo didžiulė asmeninė nesėkmė, – sako JAV Montanos valstijos universiteto antropologė Tomomi Yamaguchi. – Tačiau vis daugiau žmonių nusprendžia, kad jiems taip labiau patinka.“ Ji sako, kad buvimas viengungiu savo noru tampa „nauja tikrove“.
Ar Japonijoje matome tai, kas laukia mūsų visų? Daugelis ten pastebimų socialinių pokyčių vyksta ir kitose turtingose šalyse. Žmonės Azijos didmiesčiuose, Europoje ar Amerikoje tuokiasi vis vėliau arba iš viso atsisako santuokos, gimstamumas krenta, vis daugiau žmonių gyvena po vieną, o nuo ekonominės krizės labiausiai nukentėjusiose šalyse jaunuoliai gyvena su tėvais. Vis dėlto demografas Nicholas Eberstadtas teigia, kad Japonijoje tam tikri unikalūs veiksniai ypač pagreitino šias tendencijas. Šie veiksniai – tai religinės institucijos nebuvimas, dažnų žemės drebėjimų purtomoje aplinkoje susiformavusi kultūra, skatinanti beprasmybės jausmą, ir nepaprastai didelės išlaidos, reikalingos kurti šeimai ir auginti vaikams.
„Japonija palaipsniui bet nesustabdomai virsta tokia visuomene, kurios kontūrai ir funkcionavimas buvo aprašyti tik mokslinėje fantastikoje“, – pernai rašė N.Eberstadtas.
„Japonija palaipsniui bet nesustabdomai virsta tokia visuomene, kurios kontūrai ir funkcionavimas buvo aprašyti tik mokslinėje fantastikoje“, – pernai rašė N.Eberstadtas. Augant pagyvenusių žmonių ir retėjant jaunosios kartos gretoms, japonai gali virsti pirmąja tauta su tiek daug santuokos nepatyrusių žmonių.
Verta stebėti dabartinius dvidešimtmečius. 23 metų Emi Kuwahata, neseniai baigusi mados studijas, yra užmezgusi neįpareigojančius santykius su 13 metų už ją vyresniu vyru. „Susitinkame kartą per savaitę, kad pasilinksmintume klubuose, – sako ji. – Normaliam vaikinui neturiu laiko. Bandau tapti drabužių dizainere.“ Jos 22 metų draugė Eri Asada studijavo ekonomiką, o meilė jos visai nedomina. „Nustojau vaikščioti į pasimatymus prieš trejus metus. Nepasigendu vaikinų ar sekso. Man nepatinka net susikibti rankomis.“
E.Asada tvirtina, kad nepatyrė jokios traumos, kuri galėjo atgrasyti ją nuo fizinio kontakto. Ji tiesiog nenori rimtų santykių, o atsitiktinis seksas jos netenkina, nes „merginoms neįmanoma turėti nuotykių ir nesulaukti pasmerkimo“. Nors Japonijoje sekso kultūra yra pakankamai liberali, dabartinis seksualios jaunos moters idealas yra neįmanomai mielas ir mergaitiškas tipas. Visur dvigubi standartai.
Net ir Japonijos šeimos planavimo asociacijos atliktame jaunimo seksualinio elgesio tyrime duomenų apie vyrus yra gerokai daugiau nei apie moteris. Kodėl? „Seksualinis impulsas ateina iš vyrų pusės, – paaiškina net vyriausybės atstovus konsultuojantis asociacijos vadovas Kunio Kitamura. – Moterys nepatiria tiek pat geismo.“
E.Asada ir E.Kuwahata paaiškina, kad jų viengungiški pomėgiai – tokie patys, kaip ir kitų bendraamžių: drabužiai, muzika ir parduotuvės. Jos sako gyvenančios įtemptą socialinį gyvenimą. Vis dėlto laikydamos rankose išmaniuosius telefonus jos pripažįsta, kad dažniau bendrauja su draugais socialiniuose tinkluose nei akis į akį. E.Asada priduria, kad „pastaruosius dvejus metus“ kaip apsėsta žaidė žaidimą, kuriame ji – saldainių parduotuvės vadybininkė.
Japonų kilmės amerikiečių rašytojas Rolandas Keltsas, dažnai rašantis apie japonų jaunimą, tvirtina, kad ateityje santykiai tarp žmonių šioje šalyje bus palaikomi technologijų. „Japonija sukūrė neįtikėtinai rafinuotus virtualius pasaulius ir internetinio bendravimo sistemas. Čia išmaniųjų telefonų programėlės pačios išradingiausios pasaulyje.“ R.Keltsas mano, kad japonų poreikis pabėgti į privatų virtualų pasaulį kyla iš fizinės erdvės trūkumo. Jis taip pat mano, kad kitose pasaulio šalyse tendencijos tokios pačios.
Tuo tarpu buvusi dominatrica Ai Aoyama – Karalienė Meilė – yra pasiryžusi įkalti į savo klientų galvas „odos į odą, širdies į širdį“ intymumo vertę. Ji sutinka, kad technologija formuos mūsų ateitį, bet sako, kad visuomenė privalo pasirūpinti, kad ji neperimtų viso mūsų gyvenimo. „Nesveika, kai žmonės tampa tokie fiziškai atsieti vieni nuo kitų, – sako ji. – Seksas su kitu žmogumi yra žmogiškas poreikis, kuris išskiria geros savijautos hormonus ir padeda žmonėms geriau funkcionuoti kasdieniame gyvenime.“
Ji sako kasdien matanti, kaip žmonės trokšta žmogiškos šilumos – net jei ir sąmoningai atsisako santuokos ar romantinių santykių vargų. Ji kritikuoja šalies valdžią, kad ši neleidžia „vienišiems žmonėms gyventi taip, kaip jiems patinka“ ir kad „kursto paniką dėl krintančio gimstamumo“. Panikos kurstymas, sako ji, niekam nepadeda.
