Tradiciniame Valdajaus diskusijų klube, kuris vyko kelios savaitės prieš JAV prezidento rinkimus, V.Putinas viena mintimi nustebino analitikus.
Paklaustas, ar įmanoma įsivaizduoti Kinijos ir Rusijos karinį aljansą, jis atsakė: „Viską įmanoma įsivaizduoti. Tokio tikslo sau nekeliame. Bet tokios galimybės atmesti irgi negalime.“
Daug metų V.Putinas ir kiti Rusijos aukšto rango pareigūnai – kaip, beje, ir Kinijos atstovai – visada aiškindavo, kad darbotvarkėje strateginės partnerystės nėra. Maskva ir Pekinas puikiai supranta, kad abiejų šalių interesai ne visada sutampa.
Pavyzdžiui, Kinija nelaiko Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomomis valstybėmis, o Krymą pripažįsta Ukrainai. Savo ruožtu Rusija nepalaiko Kinijos ginčuose dėl Pietų Kinijos jūros.
Kitaip tariant, nė viena pusė nenorėtų įsitraukti į didelį konfliktą, kuriame tektų ginti kitos interesus – o ne savo.
O A.Gabujevas mano, kad V.Putino atsisakymą atmesti karinio aljanso su Kinija galimybę logiškai paaiškinti galima tik tuo, jog jį lemia Rusijos problemiški santykiai su Vakarais.
Gali atsidurti spąstuose
Kai 2014 metais Rusijos santykiai su ES ir JAV nusirito į dugną, pats Kremlius pasistengė pademonstruoti pasauliui, kad daro posūkį į Rytus.
Maskva iš tiesų žengė kelis svarbius žingsnius partnerystės su Pekinu stiprinimo link – regis, rusams svarbiausia ekonomika ir saugumas. Tiesiamas dujotiekis „Sibiro galia“, vykdomi kiti energetiniai projektai.
Naują lygį pasiekė karinis bendradarbiavimas. Rusija Kinijai parduoda naikintuvus Su-35, raketinės gynybos sistemas S-400, abi šalys rengia bendras karines pratybas – jos vis didesnės ir vyksta tiek Pietų Kinijos jūroje, tiek prie Baltijos jūros.
„Bet jei Rusijai, kuriai Vakarai taiko sankcijas, būtų sunku pakeisti vis svarbesnę partnerę Kiniją, Pekinas, netekęs bendradarbiavimo su Maskva, daug neprarastų – mat daug ką tiesiog galėtų nusipirkti kitur.
Kinijos karinė pramonė progresuoja, todėl sumenks ir rusiškos ginkluotės svarba. Galiausiai dėl sankcijų Rusija vis labiau priklausoma nuo kiniškų technologijų – „Huawei“ ir ZTE 5G ryšio sistemos čia laikomos favoritėmis“, – rašo A.Gabujevas.
Jei Rusijos santykiai su ES ir JAV artimiausius 10-15 metų negerės, o Kinijos kaip partnerės vaidmuo augs, tuomet jau Pekinas galės spausti Maskvą.
Tiesa, Rusijos priklausomybė nuo Kinijos dar nepasiekė kritinio lygio. Anot analitiko, Maskva mano, kad per Ukrainos krizę 2014-aisiais kuo ramiausiai ignoravo Europos, kuri yra pagrindinė Rusijos prekybos partnerė, priekaištus, todėl taip pat galėtų elgtis ir kilus kivirčui su Kinija.
Bet jei Rusijos santykiai su ES ir JAV artimiausius 10-15 metų negerės, o Kinijos kaip partnerės vaidmuo augs, tuomet jau Pekinas galės spausti Maskvą, mano A.Gabujevas.
„Jei 2014 metais Kremlius rado alternatyvą Vakarams Kinijoje, tai po 15 metų alternatyvos Kinijai jau gali nebūti. Rusija gali atsidurti savotiškuose spąstuose“, – tvirtino ekspertas.
B.Obama netikėjo kinų ir rusų bičiulyste
Negana to, pasak A.Gabujevo, Maskva negalėjo nepastebėti, kad pastaraisiais metais Pekinas ir pats pamėgo naudotis ekonominiais ginklais – sankcijomis, embargais ir tarifais prekybai. Taip spaudžiamos kitos šalys – pavyzdžiui, Australija.
Negali Kremlius neatsiminti ir 2011-ųjų, kai Kinijos nacionalinė benzino korporacija išsireikalavo nuolaidų iš „Rosneft“ ir „Transneft“ jau sutartam kontraktui tiesiog priminusi Maskvai rusiškų kompanijų įsiskolinimus – milžiniškus – Kinijos bankams.
„Jei Kinija sėkmingai prispaudė Rusiją prieš dešimtmetį, kai skirtumas tarp abiejų šalių ekonomikų buvo mažesnis, kas jai sutrukdytų taip pat elgtis ir dabar ar 2036 metais?“ – klausia A.Gabujevas.
Galbūt dėl to Maskva vis bando pagąsdinti Vakarus Rusijos ir Kinijos aljanso galimybe – siekiama, kad ES ir JAV atlėgtų Kremliaus atžvilgiu.
Anot A.Gabujevo, ES atveju tokia taktika pradeda duoti vaisių – Maskvos ir Pekino santykių vystymusi, pavyzdžiui, labai domimasi Berlyne, o Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas vis kartoja, kad Europa negali izoliuoti Rusijos.
Dirbant prezidentui Barackui Obamai, amerikiečių strategai manė, kad suartėjimas nenuoširdus, nes Rusija nepasitiki Kinija – ir atvirkščiai.
„Bet nei ES, nei atskiros Europos šalys, net tokios galingos kaip Vokietija ir Prancūzija, negali imtis riboti Rusijos draugystės su Kinija nekoordinuodamos veiksmų su Jungtinėmis Valstijomis“, – primena analitikas.
Kaip rašo A.Gabujevas, JAV požiūris į šiltėjančius Maskvos ir Pekino santykius nevienodas. Dirbant prezidentui Barackui Obamai, amerikiečių strategai manė, kad suartėjimas nenuoširdus, nes Rusija nepasitiki Kinija – ir atvirkščiai.
Donaldo Trumpo administracija į reikalą žvelgė kur kas rimčiau – net svarstyta apie buvusio JAV valstybės sekretoriaus Henry Kissingerio idėją apie didžiųjų galių trikampį. Bet Vašingtono pastangos atsidurti tokio trikampio viršūnėje vaisių nedavė ir net sustiprino Kinijos bei Rusijos ašį.
Kaip elgsis J.Bidenas?
Joe Bideno užsienio politikos komandai Rusijos ir Kinijos santykiai bei galimas aljansas tikrai nebus prioritetas. Bet diskusijose apie nacionalinį saugumą klausimas turėtų iškilti.
„Išrinktasis JAV prezidentas laiko Kiniją rimta varžove kovoje dėl pasaulinės lyderystės, o Rusiją – priešiška oponente, tad Vašingtonas negali ignoruoti Maskvos ir Pekino santykių.
Šiaip ar taip, naujoji administracija nori atgaivinti JAV ryšius su sąjungininkais, o pastarieji – Berlynas, Paryžius, Londonas, Tokijas ir Seulas – rodo vis daugiau dėmesio Kinijos ir Rusijos tandemui.
Svarbiausia Vakarams bus apsibrėžti, kas šiuose santykiuose jiems nepatinka ir ką galima pakeisti“, – svarsto A.Gabujevas.
Anot jo, Maskva žino, kad pagrindinis JAV rūpestis – galimas karinis jos aljansas su Pekinu. Dar didesniu galvos skausmu esą taptų perėjimas nuo jau galiojančios nepuolimo sutarties prie dar dažnesnių bendrų karinių operacijų, o vėliau – prie dar tampresnės saugumo partnerystės.
„Būtent todėl Putinas palietė šią temą Valdajaus diskusijų klube. JAV ir Europai reikia sukurti realistišką strategiją, kurioje būtų atsižvelgiama į tai, kad bet kuriai Rusijos vyriausybei bus svarbūs geri santykiai su Kinija.
Bet taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad dabartinės Vakarų sankcijos lieka, ir į Maskvos raudonąsias linijas“, – tvirtina A.Gabujevas.
