Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) konferencijoje „Valstybingumas ir jo ribos: Rusija, Rytų Europa ir Eurazija“ pranešimą skaitysiantis akademikas tiki, kad Baltarusija ir Ukraina gali žengti vakarietiškų visuomenių keliu, tačiau Rusijoje pasikeitimus įžvelgti itin sunku.
Vladimiro Putino režimo kritiku tapęs A.Troickis prieš kelerius metus pasitraukė gyventi ir dėstyti į Estiją. Jis neslepia, jog Rusijos opozicija veikia panašiai kaip sovietų laikų disidentai ir negali net svajoti apie greitas permainas savo valstybėje.
15min pasikalbėjo su A.Troickiu apie Rusijos kultūros ir politikos situaciją, opozicijos tikslus ir visą pasaulį slegiančias problemas.
– Kaip muzikos kritikas, ką manote apie dabartinę Rusijos kultūros situaciją? Kaip Rusijos muzikantai atrodo pasauliniame kontekste?
– Kaip muzikos kritikas, nesu labai sužavėtas. Nepasakyčiau, kad šiuo metu Rusijoje yra atlikėjų ar grupių, kurie išsiskirtų pasauliniame kontekste. Situacija tokia beviltiška, kokia ir buvo visada. Tiesa, turime nemažai naujų grupių, kurios imituoja dabartines vakarietiškas madas: groja alternative rock, indie pop stiliais, neblogai dainuoja angliškai, kas yra nauja Rusijai…
Bet jie vis dar nepasiekia britų ar amerikiečių lygio. Rusijos elektroninės muzikos scena taip pat pradėjo žydėti. Turime nemažai didžėjų, klubinės muzikos kūrėjų. Manęs ši muzika visiškai nedomina. Galėčiau ją vertinti, jei joje būtų kažkas rusiško, bet, deja, tai kosmopolitiško pasaulio atspindys. Ta muzika sukurta Rusijoje, tačiau ji taip pat sėkmingai galėjo būti sukurta ir Islandijoje ar Naujojoje Zelandijoje.
Įdomesni dalykai vyksta, jei žiūrėsime į politinį kontekstą. Situacija ne kaip devintajame dešimtmetyje, bet protesto dvasia sugrįžta į Rusijos muziką – ir į roko muziką, ir į hiphopo sceną. Yra daug nuoširdžių atlikėjų, kurie dainuoja širdimi ir atvirai kalba apie tai, kas vyksta Rusijoje. Įdomu, kad jie priklauso įvairioms kartoms. Dalis jų, kaip Jurijus Ševčukas ir DDT, priklauso tai devintojo dešimtmečio kartai, kiti, tokie kaip Noize MC ar Vasia Oblomovas, yra naujosios kartos atstovai. Šiuo požiūriu muzikos scena yra visai sveika ir džiugina.
– Ar tokios žinomos grupės kaip DDT privalo žengti į vadinamąją underground sceną, kad galėtų dainuoti tai, ką nori? Ar Rusijoje apskritai egzistuoja gyvybinga underground muzikos kultūra?
– Sakyčiau, kad dar neseniai pas mus underground muzika buvo suprantama taip pat, kaip ir visame pasaulyje. Tai yra mes supratome ją kaip nekomercinę muziką, alternatyvią muziką, kurios tikslas nėra uždirbti. Mes vis dar turime daug eksperimentuojančių atlikėjų, daug žmonių, kurie kuria ir groja visų pirma dėl meno, bet dabar atsiranda ir kitoks underground apibrėžimas.
Tiksliau, sugrįžta senas, politinis underground apibrėžimas. Jei atlikėjas neteisingai pakomentuoja įvykius Ukrainoje, dainuoja kritiškas dainas apie dabartinę Rusijos valdžią, jis pradeda susidurti su problemomis. Atšaukiami jo koncertai, dainos nebepatenka į radijo ir televizijos eterį. Būtent šiuo požiūriu underground muzika sugrįžta.
– Pastaruoju metu viešojoje erdvėje pasirodė ženklų, kad ir populiariosios kultūros atstovai, tokie kaip komikas Semionas Slepakovas, leidžia sau viešai reikšti nepasitenkinimą Rusijos valdžia. Ar tai demonstruoja augantį nepasitenkinimą tuo, kas vyksta Putino Rusijoje?
– Manau, kad šis procesas prasidėjo netgi anksčiau. Jį pradėjo Vasia Oblomovas, kuris buvo didelė popmuzikos žvaigždė Rusijoje, bet pradėjo dainuoti tikrai aštrias dainas apie tai, kas vyksta šalyje. Slepakovas seka šita linija, bet jis nėra pirmasis. Manau, kad matysime tik dar daugiau tokių proveržių.
Niekas nėra patenkintas tuo, kas dabar vyksta Rusijoje. Visų pirma, dėl ekonominių problemų, bet žmonės pradeda mąstyti, kad kažkas negerai ir su užsienio politika, jų netenkina visur tvyranti korupcija ir kitos bėdos.
– Kuo šiuo metu gyvena Rusijos jaunimas? Mes dažnai matome dviprasmiškus vaizdus, kai dalis jaunimo lyg ir gyvena vakarietiško pasaulio sąlygomis, bet tuo pat metu palaiko Vakarams iššūkį metantį Putiną.
– Manau, kad Rusijos jaunimas mažai kuo skiriasi nuo likusių visuomenės grupių. Rusijos žmones galima skirstyti į tris grupes: dvi poliarizuotas mažumas ir vieną didelę masę viduryje. Mažumos yra aktyviosios dalys – vienoje pusėje tie, kurie yra opozicija, o kitoje tie, kurie garbina Putiną ir jo gaują. Abi tos mažumos yra ne gausesnės nei 5–10 procentų.
Jauniems žmonėms labiau rūpi pinigai, seksas ir narkotikai. Jie neketina aukoti tokio lengvo gyvenimo, kad pakeistų savo likimą.
Dauguma žmonių, kaip ir dauguma jaunimo, stovi kažkur per vidurį. Jie tyli, nemąsto apie tai, kas vyksta. Jie renkasi geriau nusigerti iki mirties. Kiti mąsto apie situaciją, bet nusprendžia, kad naudingiau yra patylėti. Jauni žmonės Rusijoje yra dar apolitiškesni nei dauguma.
Kai einu į protestus, skaitau paskaitas, matau, kad opozicijos dauguma yra maždaug keturiasdešimtmečiai. Jauniems žmonėms labiau rūpi pinigai, seksas ir narkotikai. Jie neketina aukoti tokio lengvo gyvenimo, kad pakeistų savo likimą.
– Jau kelerius metus gyvenate Estijoje ir esate susipažinęs su rusakalbiais, gyvenančiais Baltijos šalyse. Kaip manote, ar jie laiko save vakariečiais, estais, latviais, o galbūt vis dar laukia, kol ateis gerasis Vladimiras Putinas ir sugrįš senoji sistema?
– Situacija yra liūdna. Prieš kelerius metus tos kalbos apie jau tuoj ateisiantį Putiną buvo populiarios Estijoje, kai buvo aneksuotas Krymas ir atakuotas Donbasas, kai kurie išties tikėjo, kad Estija ir Latvija bus kitas taikinys.
Dabar ši nuotaika pasikeitė. Jie šiek tiek aprimo. Bet situacija išlieka liūdna, nes tiek Estijoje, tiek Latvijoje, nežinau kokia situacija Lietuvoje, bet jūs dažniausiai neminimi, kalbant apie šią problemą, visuomenė yra labai suskaldyta. Yra latviai ir estai, ir yra rusų bendruomenės.
Problema, kad šios grupės beveik nekomunikuoja. Yra rusų, kurie visiškai integravęsi, puikiai kalba estų ar latvių kalba, sukūrę verslus. Jie labai laimingi, kad gyvena Baltijos šalyse. Bet jie yra mažuma. Dauguma mano, kad jie yra represuojami, kad jie svetimi savo valstybei, todėl jie tikisi, kad motulė Rusija ateis ir išgelbės juos.
– Jūsų nuomone, kieno kaltė, kad šis integracijos procesas nepavyko, kad jie jaučiasi atriboti nuo visuomenės?
– Šių žmonių tikrovės suvokimas dažnai yra neadekvatus. Jie turi klaidingą gyvenimo Rusijoje įsivaizdavimą. Tą įvaizdį jie susidaro žiūrėdami rusiškas televizijos laidas, kurios yra melas ir propaganda. Įdomi statistika Estijoje rodo, kad rusai, kurie gyvena Narvoje, netoli Rusijos sienos, žymiai labiau neigiamai žiūri į Rusiją, nei tie, kurie gyvena Taline.
Priežastis paprasta: Narvos rusai šį tą žino apie tai, kas vyksta Rusijoje, jie patys ten nuvyksta, ar atvyksta jų artimieji iš Rusijos. Jie mato, koks apgailėtinas gyvenimas Rusijoje. Tuo metu Talino rusai net nebuvę Rusijoje, o mano, kad tai pažadėtoji žemė.
Įdomi statistika Estijoje rodo, kad rusai, kurie gyvena Narvoje, netoli Rusijos sienos, žymiai labiau neigiamai žiūri į Rusiją, nei tie, kurie gyvena Taline.
Kas kaltas? Tai komplikuotas klausimas. Aš nekaltinčiau tik rusų. Taip, viena vertus, patys rusai nenori integruotis, nesinaudoja jiems suteikiama galimybe, nesimoko latvių, estų kalbos ar kultūros. Bet, kita vertus, patys estai ir latviai nelabai rūpinasi tuo, ką mąsto rusai.
Pavyzdžiui, estų kalbos mokymasis Estijoje yra didelė bėda. Estijoje yra rusų mokyklos. Į vieną iš jų ėjo ir mano sūnus ir aš galiu jums pasakyti, kad estų kalbos mokymas ten yra siaubingas. Jiems tiesiog nerūpi, jie nededa pastangų. Kaip suprantu, Estijos visuomenės daugumai tiesiog nerūpi, ar rusai integruosis. Jiems patogiau yra palikti situaciją tokią, kokia yra dabar. Čia esame mes, o ten yra tie atvykėliai. Ir viskas.
– Prieš metus jūs išreiškėte optimistišką požiūrį dėl Baltarusijos ateities. Ar vis dar manote, kad Baltarusija taps vakarietiška valstybe? Jūsų požiūrio nepakeitė tai, kad Aliaksandras Lukašenka liko valdžioje ir šalis tapo tik dar labiau priklausoma nuo Kremliaus?
– Manau, kad tai, kas vyksta Baltarusijoje, yra lėtas procesas. Lukašenka yra talentingesnis politikas, nei rusų politikai. Gink Dieve, nesakau, kad jis geras žmogus, bet jis suktas vyrukas. Aš optimistiškesnis dėl Baltarusijos ateities, lygindamas ją su Rusija. Rusija, atvirai kalbant, yra beviltiška.
Mes turime tiek problemų, tokių gilių ir neišgydomų ligų, kad aš tikrai nežinau, kaip šis košmaras galėtų baigtis. Baltarusijoje problemos yra paprastesnės, todėl manau, kad jas išspręsti bus lengviau. Nepraeis tiek daug laiko ir ši šalis taps normalia Europos valstybe, sekdama Baltijos šalių ar Ukrainos pavyzdžiu. Žinoma, Baltijos šalių pavyzdys yra sėkmingesnis.
– Bet ar tikite, kad Kremlius išties paleis Baltarusiją iš savo gniaužtų? Juk tiek investuota, kad Baltarusija taptų vasaline valstybe.
– Geras klausimas. Manau, kad Rusija nėra tokia stipri, kad išlaikytų tokią valstybę kaip Baltarusija, visiškai priklausoma. Tai nėra kokia Pietų Osetija. Rusija laiko Baltarusiją ant pavadžio dėl ekonominių, finansinių ryšių.
Šiuo požiūriu baltarusiai yra labai priklausomi nuo Rusijos, bet viskas galiausiai atsirems į baltarusių elito valią. Jei jie iš tiesų norės eiti į Europą, nukirsti ryšius su Rusija, įtikins europiečius, kad jų tikslai yra rimti, tai esu tikras, kad Europa padės Baltarusijai ir ši šalis išlips iš duobės.
– Ar vis dar tikite Rusijos opozicija, jos tikslais? Kartais atrodo, kad tai susibūrimas žmonių, kuriems tiesiog patinka kančia ir neįveikiamos užduotys.
– Pamenu, kai buvau vaikas, viename žurnale pamačiau nuotrauką, kurioje buvo pavaizduotas reklaminis stendas, stovintis plyname lauke. Ant šio stendo buvo parašyta: „Nemėtykite akmenų į šį stendą“. Manau, kad Rusijos opoziciją puikiai apibūdina būtent šis paveikslas. Jie negali nieko padaryti, bet egzistuoja, nes kažkas privalo egzistuoti. Tai nereiškia, kad jų egzistavimas kažką pakeis.
Panašiai buvo ir su sovietų disidentais praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Jie simbolizavo moralinį pasipriešinimą sovietinei sistemai. Bet tai buvo viskas, ką jie galėjo padaryti. Jie niekaip nepaveikė politinės situacijos, ekonomikos, bet kai šie disidentai buvo visiškai sunaikinti, prasidėjo Gorbačiovo reformos.
– Manote, kad šis procesas pasikartos ir visiškai sunaikinus opoziciją Rusijoje prasidės reformos?
– Gali būti. Bet dabar opozicija nevaidina matomo vaidmens galimuose pasikeitimuose Rusijoje.
Rusijos opozicija negali nieko padaryti, bet egzistuoja, nes kažkas privalo egzistuoti. Tai nereiškia, kad jų egzistavimas kažką pakeis.
– Ar po rudenį vyksiančių Rusijos Valstybės Dūmos rinkimų kas nors pasikeis? Nebus naujų protestų gatvėse?
– Ne, Dūmos rinkimai įvyks sklandžiai ir aš įsitikinęs, kad valdžia išliks tose pačiose rankose. Manau, kad šį kartą jie elgsis žymiai gudriau. 2011-ųjų protestai vyko todėl, kad rinkimų pažeidimai, balsų klastojimas buvo akiplėšiškas.
Dabar jie pasinaudos kitais instrumentais ir bus žymiai sunkiau pričiupti manipuliacijos atvejus.
– Jūs užsiminėte, kad Rusijos jaunimas gyvena depresijos ir apolitiškumo erdvėje. Ar nemanote, kad visas pasaulis, susiduriantis su globalaus terorizmo, ekonomikos krizių bangomis, grimzta į nusivylimo ir apolitiškumo liūną? Ar tos pačios baimės, kurios skatina amerikiečius balsuoti už Donaldą Trumpą, rusų atžvilgiu išlaiko valdžioje ir Vladimirą Putiną?
– Jūs visiškai teisus. Manau, kad visas pasaulis šiuo metu patiria beprotiškumo fazę. Man nepatinka, kas dedasi beveik visose pasaulio dalyse. Man nepatinka, kas darosi JAV, kas darosi Europoje, o ką jau kalbėti apie Vidurio Rytus … Situacija visur yra pavojinga. Sveikam protui, žmonijai iškilęs rimtas pavojus.
Jei įsivaizduosime Trumpą Baltuosiuose rūmuose, Borisą Johnsoną Dauningo gatvėje, Vladimirą Putiną Kremliuje, kitus panašius idiotus Prancūzijos ir Vokietijos valdžioje, tai reikš, kad pasaulis galutinai išprotėjo, jis taps neprognozuojamas. Rusija yra viena iš šalių, kuri lyderiauja šioje beprotybės madoje.
– Ar matote viltį šioje sudėtingoje situacijoje, kompleksinių problemų raizgalynėje, pavojaus ir nerimo epochoje, kurią instinktyviai jaučia daugelis pasaulio žmonių?
– Mano kuklia nuomone, vienintelė viltis yra tai, kad žmonės patrauks akis nuo išmaniųjų telefonų, pakels užpakalius nuo sofų ir pradės mąstyti ir pripažinti, kas išties vyksta. Be žmonių valios niekas neįvyks. Tik bijau, kad dabartinė postindustrinė informacinė visuomenė mus veda į susinaikinimą.
Anksčiau maniau, kad internetas yra tikra Dievo dovana, kad tai geriausia, ką išrado žmonija. Dabar aš visiškai pakeičiau nuomonę. Internetas naikina žmonių gebėjimą mąstyti, išmeta juos iš tikrovės. Jie vis dažniau elgiasi kaip robotai, kuriais manipuliuojama. Jei ši tendencija tęsis, tai bus baigta su žmonija.
