Kai išgirsta sraigtasparnio ūžimą, U.Abdu įsitempia, pasiima vaistinėlę ir bėga į artimiausią ligoninę, esančią jos kaimynystėje. Ne todėl, kad šis pastatas būtų saugiausias mieste. O todėl, kad gaudžiant sraigtasparniams ant miesto krinta bombos, kurių sprogimai kaskart pareikalauja naujų aukų.
„Pragaras yra visai čia pat“, – pokalbio su theguardian.com metu atsidūsta U.Abdu.
Siekti teisingumo šiame kare tapo mano asmeniniu džihadu. Aš nebegaliu dirbti be ginklo.
Iki karo vestuvinių suknelių siuvėja dirbusi 40 metų U.Abdu už nugaros slepia plieninį pistoletą.
„Siekti teisingumo šiame kare tapo mano asmeniniu džihadu. Aš nebegaliu dirbti be ginklo“, – paaiškina moteris, jį išsitraukianti, kai tenka gintis nuo priešo.
Blogiausia diena gyvenime
Kiekvienas, kuris išlieka rytinėje karo nusiaubto karo miesto dalyje, turi savo praradimų istoriją.
Ir daugelis, kaip ir U.Abdu, rado būdą susidoroti su gyvenimo tuštuma, kai egzistencija pamažu juda į priekį, tačiau gyvenimas sustojo.
„Aš panaudoju ginklus, – prisipažįsta A.Abdu. – O po to gydau savus žmones, kurie buvo sužeisti.“
U.Abdu sūnų Yousefą prieš tris mėnesius pakirto bombos sprogimas, kai jis mikroautobusu keliavo į ligoninę miesto rytuose. Tądien bomba nužudė 35 žmones ir paliko milžinišką duobę miesto kraštovaizdyje.
„Ta diena buvo blogiausia mano gyvenime“, – sako moteris. Gyvas likęs jos sūnus Abdullah, sėdintis greta motinos, liūdnai taria: „Ta pačia lova mes dalijomės 17 metų.
Ta pačia lova mes dalijomės 17 metų. Viską veikdavome drauge: žaidėme, svajojome, užaugome. Dabar jo nebėra.
Viską veikdavome drauge: žaidėme, svajojome, užaugome. Dabar jo nebėra."
Per plauką nuo mirties
Mažame bute, kuriame glaudžiasi su vaikais, U.Abdu ant pagalvių yra išrikiavusi tris pliušinius meškučius, dvi Laisvosios Sirijos armijos vėliavas ir islamo vėliavą virš savo lovos. Ginklą saugo ant čiužinio. Vaistinėlė – irgi po ranka.
Trejus metus nerimstantis brutalus karas jau pareikalavo 200 tūkst. žmonių gyvybių. U.Abdu vyras buvo nušautas režimo snaiperio.
Prieš 18 mėnesių, bandant suteikti pirmąją pagalbą sužeistajam, U.Abdu tik per plauką liko gyva.
Tačiau mirties ji nebijo: verčiau žūti čia, nei klūpėti ant kelių Turkojoje.
