Turbūt nereikia stebėtis, kad vienu gražiausių ir išskirtiniausių miestų pasaulyje laikomas Paryžius kaskart sugeba atgimti ir prisikelti iš naujo. Paryžius visada kvepia Paryžiumi – tai dažnai ir išdidžiai kartoja prancūzai. Ir tai yra tiesa.
Po tragiškų lapkričio 13 dienos įvykių, pareikalavusių 129 žmonių gyvybės, Paryžiaus gyventojai susivienijo, dar labiau stengiasi vieni dėl kitų, bandydami parodyti pasauliui šviesiąją žmonijos pusę, gydančią meilės galią ir viltį. Prancūzijos sostinėje kalbinti mano pašnekovai jautė liūdesį dėl to, kas įvyko Paryžiuje, bet ne baimę ir neviltį, o tvirtybę, gerumą.
„Tai, kas nutiko Paryžiuje, siaubinga ir liūdna. Kaip ir daugelis mano bičiulių, aš žinojau, kad Paryžius buvo ir bus teroristų taikinys. Puikiai prisimenu „Charlie Hebdo“ redakcijos ir „Kasher“ prekybos centro atakas. Aš manau, kad kiekvienas paryžietis galvojo apie galimus naujus teroristų išpuolius Prancūzijoje ar Paryžiuje. Bet tikrai niekas nesitikėjo, kad aukų gali būti tiek daug. Kaip ir visi Paryžiuje, aš šokiruotas“, – jaudulio neslėpdamas kalbėjo fotografas Pierre'as.
„Šis teroras – baisus ir neteisingas dalykas. Sunku patikėti, kad tai įvyko Paryžiuje. Man liūdna ir labai gaila visų žuvusiųjų, sužeistųjų ir jų artimųjų. Jie tikrai nenusipelnė mirti tokiu žiauriu ir siaubingu būdu. Ir aš negaliu ignoruoti to fakto, kad tai greičiausiai ne paskutinis teroro išpuolis, bet taip pat negaliu gyventi ir nuolatinėje baimėje dėl savo ir mano artimųjų gyvenimo. Nenoriu „apsigaubti“ teroru, kurį jie nori pasėti mūsų širdyse. Baimė negali sutrukdyti tam tikriems dalykams įvykti, tai kam gyventi joje“, – sunkiai rinkdama žodžius kalbėjo Paryžiuje gyvenanti rašytoja Claire Barre.
Paklausti, ar jaučiasi mažiau saugūs Paryžiuje po šių brutalių išpuolių, kalbinti pašnekovai tvirtino esantys šokiruoti, bet tikrai neišsigandę.
„Tai, kas įvyko prabėgusį penktadienį, mane labai sukrėtė. Bet aš jaučiuosi saugiai. Aš gimiau Paryžiuje. Visa mano šeima, artimieji ir draugai gyvena Paryžiuje ar aplink jį. Čia mano namai. Aš myliu šį miestą dėl daugybės priežasčių: jis gražus, gyvas, kupinas kultūros, meno, unikalios laisvės!
Nenoriu jaustis nesaugus savo sostinėje, nes tai reikštų pralaimėjimą prieš išprotėjusius blogus vaikinus. Turiu galvoje, kad teroristai nori įbauginti, priversti mus panikuoti. Negaliu duoti jiems to, ko jie nori. Ne, tikrai ne. Jei pradėsime siųsti policijos pareigūnus į kiekvienos gatvės kampą, pasėsime baimę mieste, prarasime laisvės pojūtį, ir teroristai laimės...
Mes turime būti stipresni už juos, ir aš manau, kad mes esame. Visų mūsų laukia ilgas procesas ir sunkus darbas. Tai ne tik Prancūzijos, tai geopolitinė problema“, – teigė paryžietis fotografas Pierre'as.
Paryžiuje populiari prancūzų rašytoja Claire teigė tikinti kultūros ir meno galia, o ne karo.
„Aš tikiu, kad išsilavinimas, menai ir kultūra yra pagrindinės priemonės prieš terorizmą. Islamistinės grupuotės nuolat kalba apie savo idėjas, skleidžia jas įvairiais būdais (žodžiais, veiksmais, nuotraukomis), kad pritrauktų kuo daugiau žmonių, kurie sektų juos jų propaguojamame kare. Mes turėtumėme stengtis išsklaidyti jų neapykantos pilnas kalbas savo taikiais žodžiais, su tikėjimu ir charizma.
Aš myliu Paryžių, abu mano vaikai čia gimė, gyvenu čia jau 20 metų, ir tai – mano namai! Gal žmonės kartais per mažai šypsosi, pernelyg stresuoja, yra arogantiškai „paryžietiški“, bet šis miestas yra labai gražus su daugybe jaukių kavinių, muziejų, restoranų, teatrų. Tai miestas, pilnas gyvybės, kultūros. Visi mes turime parodyti šviesiąją žmonijos pusę, gydančią meilės galią ir viltį“, – jausmingai žodžius dėstė garsi moteris.
„Manau, kad kai kurie žmonės paaukoja savo gyvenimus ir žudo kitus žmones tik dėl to, kad grupė žudikų jiems duoda veiklos instrukcijas. Kariauti su jais yra labai sudėtinga. Jie veikia netikėtai ir yra bet kada pasiryžę numirti už tai, kuo jie tiki. Jų neapykanta tampa kažkuo sektinu, kažkuo, kas suteikia atramą ir kas juos tam tikra prasme maitina. Man sunku juos suprasti“, – sakė Claire Barre.
Paklausti, ką, jų nuomone, reikėtų daryti, keisti, kad tokios tragedijos nepasikartotų ateityje, paryžiečiai teigė, kad tokie išpuoliai tikrai kartosis.
„Jie nori smogti atgal, tikriausiai dėl to, kad Prancūzija dalyvauja Sirijos kare. Spėju, kad keršto troškimas jiems įaugęs į kraują. O Prancūzija greičiausiai reprezentuoja viską, ko jie nekenčia.
Tai laisva šalis, kurioje nėra valstybinės religijos, kur vyrai ir moterys yra lygūs ir gyvena draugiškai. Kai matai, kad jie savo šalyje sunaikino gražų antikinį palikimą, supranti, kad jiems kultūra rūpi mažiausiai. Žmones lengviau valdyti, kai jie turi mažesnį supratimą apie kultūrą. Kultūra – tai šviesulys, ji išlaisvina protus“, – mintimis dalijosi rašytoja Claire.
Tuo tarpu paryžietis fotografas teigė manantis, kad karas tikrai bus.
„Aš kategoriškai nesutinku, kad mes spręstume problemas Italijos mafijos principu – akis už akį. Taip žus tik dar daugiau nekaltų žmonių – čia, Europoje, ir arabų šalyse. Prancūzijos kariuomenė yra kiekvienoje konfliktinėje zonoje, lyg tai būtų natūralu. Taigi, kas įvyko Paryžiuje, tai karo atsakymas“, – mintis dėstė fotografas.
Buvęs europarlamentaras, kelių dešimčių istorijos knygų autorius Jeanas Marcas Brissaud nedaugžodžiaudamas teigė: „Aš manau, kad mus įklampino imigracijos politika, ji yra katastrofiška. Ir, žinoma, mes mokame už mūsų karines intervencijas Irake, Afganistane, Libijoje, Malyje, Sirijoje, centrinėje Afrikoje. Tai yra kaina.“
Po patirto didžiulio streso sunkiai atsigaunanti amerikietė vertėja Jennifer sakė niekada nepamiršianti kraupių lapkričio 13-osios įvykių.
Jauna moteris sunkiai išgyvena pastaruosius įvykius, nes vienoje iš kavinių – „Le Carillon“, kur buvo sušaudyti beginkliai, ramiai vakarą leidę žmonės, ji lankėsi nuolat.
„Kavinė, kur buvo nušauta 14 žmonių, yra gatvės, kurioje aš gyvenu, gale. Kai prasidėjo šaudymas, aš buvau savo namuose, su draugu, kuris tik trumpam užsuko į svečius. Mes išgirdome daugybę šūvių, netrukus pradėjo važiuoti greitosios pagalbos mašinos. Daug greitosios pagalbos automobilių. Žiūrėdami pro mano buto langą, matėme, kaip gatvė buvo uždaryta policijos juostų.
Supratau, kad vyksta kažkas tikrai negero. Mano draugas praleido naktį mano namuose, o anksti ryte, eidami pakeliui į darbą, mes praėjome kavinę „Le Carillon“. Mačiau kulkų skyles ir daugybę kraujo ant žemės, kurį bandė sugerti specialiai išpiltos medžio pjuvenos. Mane krėtė drebulys, buvo siaubinga suprasti, kiek daug kartų su draugais mes į šį barą užsukdavome vakare po darbo, laimei, ne tą lemtingą lapkričio tryliktosios penktadienį.
Gyvenimas yra žaidimas, jis kupinas pasikeitimų. Man pasisekė, kad tą vakarą buvau savo namuose, o ne bare, kuriame dažnai lankausi. Jaučiuosi taip, lyg gyvenu tikroje karo zonoje. Ir nežinau, kada šis jausmas praeis“, – virpančiu balsu kalbėjo Jennifer.
Paklausta, ar dabar jaučiasi nesaugi, amerikietė teigė, kad jos jausmai sumišę, ji apimta streso, bet tikrai nejaučianti baimės.
„Negaliu suprasti, kodėl islamistai pasirinko šaudyti žmones „Le Carillon“ bare? Tai mažas baras, atsitiktinai įsikūręs gatvės gale. Buvau ten su draugais daugybę kartų po darbo išgerti kavos ar taurės vyno. Taip, aš esu šokiruota, kad tai nutiko mano kaimynystėje, gatvės, kurioje aš gyvenu, pabaigoje.
Kaskart grįždama į namus ir praeidama pro šį barą, matau kulkų skyles, vis dar nenuplautą kraują ir mane išpila karštis. Jaučiu didelį stresą šias pastarąsias keletą dienų, bet vis tiek aš jaučiuosi saugi mieste, kuriame gyvenu daugiau nei penkerius metus. Labai myliu šį miestą, tai mano antrieji namai“, – tramdydama ašaras kalbėjo amerikietė vertėja.
