„Tokia yra realybė – prasidėjo Trečiasis pasaulinis karas“, – teigė istorikas.
Jis atkreipė dėmesį, kad pirmieji karo metai buvo paženklinti dviejų netikėtumų – Rusija nelaimėjo karine prasme ir nebuvo sutriuškinta ekonomiškai.
„Į šį karą ėjome manydami, kad Rusijos kariuomenė yra labai stipri, o jos ekonomika – labai silpna. Manėme, kad Ukraina bus sutriuškinta kariniu būdu, o Vakarai Rusiją sutriuškins ekonomiškai. Tačiau atsitiko priešingai. Ukraina nebuvo sutriuškinta kariniu požiūriu, nors tuo metu neteko 16 proc. savo teritorijos; Rusija nebuvo sutriuškinta ekonomiškai“, – teigia istorikas.
Tie, kurie karo išvakarėse dirbo su Ukraina, matė ją ne kaip besiformuojančią demokratiją, bet kaip žlungančią visuomenę ir žlugusią valstybę.
Jo teigimu, tai buvo savotiškas quid pro quo (vienas vietoje kito).
„Tačiau akivaizdu, kad konfliktas, iš riboto teritorinio karo tapęs pasauline ekonomine konfrontacija tarp visų Vakarų ir Kinijos remiamos Rusijos, tapo pasauliniu karu. Net jei karinis smurtas, palyginti su ankstesniais pasauliniais karais, yra nedidelis“, – teigė E.Toddas.
Jo teigimu, nors Vakarai tiesiogiai nedalyvauja kare, jie tiekia ginklus, kurie vaidina svarbų vaidmenį ir jaučia savo įsitraukimą per ekonominius padarinius, visų pirma, infliaciją.
Pasak E.Toddo, pradžioje V.Putinas padarė didelę klaidą, kuri turi didžiulę socialinę ir istorinę reikšmę.
„Tie, kurie karo išvakarėse dirbo su Ukraina, matė ją ne kaip besiformuojančią demokratiją, bet kaip žlungančią visuomenę ir žlugusią valstybę. Buvo klausiama: Ukraina nuo nepriklausomybės atgavimo neteko 10 ar 15 milijonų žmonių. Neįmanoma pasakyti, nes Ukraina nuo 2001 m. nevykdė gyventojų surašymo, o tai yra klasikinis realybės bijančios visuomenės požymis“, – teigė Prancūzijos istorikas.
„Manau, kad Kremlius apskaičiavo, jog ši nykstanti visuomenė žlugs nuo pirmojo šoko arba net pasakys sveiki atvykę į šventąją Rusiją. Tačiau paaiškėjo priešingai: žlunganti visuomenė, jei ją maitina išoriniai finansiniai ir kariniai ištekliai, kare gali rasti naują pusiausvyrą ir net horizontą, viltį. Rusai to negalėjo numatyti. Niekas negalėjo“, – teigė jis.
Šis karas turi ir vertybinę dimensiją – Maskva bando savo vaizduoti kaip moralinio konservatizmo bazę.
Prancūzų istorikas nesitiki, kad Rusijoje artimiausiu metu galėtų būti nuverstas Vladimiro Putino režimas.
Jo teigimu, daug paprastų rusų yra įtikėję, kad kariauja gynybinį karą. Nors daugelis supranta, kad pradžioje padarė klaidų, tačiau geras ekonominis pasirengimas padidino jų pasitikėjimą savimi.
„Mano nuomone, per penkerius metus jie turi laimėti karą arba jį pralaimėti. Įprasta pasaulinio karo trukmė. Taigi, jie kovoja šį karą dėl ekonomikos, atkuria dalinę karo ekonomiką, bet nori išsaugoti vyrus. Tai yra pasitraukimo iš Chersono po Charkivo ir Kyjivo regionų pasitraukimo prasmė. Mes skaičiuojame ukrainiečių užimamus kvadratinius kilometrus, o rusai laukia, kada žlugs Europos ekonomika. Esame jų pagrindinis frontas. Žinoma, galiu klysti, bet gyvenu su nuostata, kad rusų elgesys yra įskaitomas, nes yra racionalus ir griežtas“, – teigė jis.
Istoriko vertinimu, karo baigčiai didelės įtakos turės tai, kaip Vakarai ir Rusija sugebės padidinti ginklų gamybos tempus.
Jo teigimu, šis karas turi ir vertybinę dimensiją – Maskva bando save vaizduoti kaip moralinio konservatizmo bazę.
„Kai matome, kad Rusijos Dūma priima dar represyvesnius įstatymus dėl „LGBT propagandos“, jaučiamės pranašesni. Tai jaučiu kaip paprastas vakarietis. Tačiau geopolitiniu požiūriu, jei galvojame apie minkštąją galią, tai yra klaida. 75 proc. planetos gyventojų giminystės ryšiai buvo patriarchaliniai, todėl galima pajusti stiprų rusų požiūrio supratimą. Kolektyvinei ne Vakarų šalių bendruomenei Rusija užtikrina raminantį moralinį konservatyvumą“, – pastebėjo istorikas.
