Šis ypatingas įvykis buvo tarsi priešingybė rugsėjo vienuoliktąjai, rašo „The Washington Post“ apžvalgininkė Anne Applebaum. Kaip ir tuomet, taip ir šį kartą, lėktuvas skrido tiesiai į Manheteną, tačiau taikė ne į dangoraižius, o į upę ir išgelbėjo daugiau nei pusantro šimto gyvybių. Jokios panikos nebuvo. Niekas nesustingo iš baimės, keleiviai ramiai nuskubėjo prie avarinių išėjimų ir paliko lėktuvą. Visi padėjo vienas kitam dar ore. Išlipus iš lėktuvo, jų laukė keltai ir laivai, atskubėję į pagalbą net anksčiau už gelbėtojus. Išgelbėtas buvo ir kūdikis, ir moteris invalido vežimėlyje.
O pilotas, prieš palikdamas lėktuvą, įsitikino, kad visos sėdynės tuščios ir niekas neliko skęstančiame lėktuve. Šiandien, žiūrint į prezidentą, prisiekiantį tautai, reikia įsidėmėti šią istoriją. Būtent tokia užduotis, kaip ir lėktuvo piloto, B.Obamos laukia ateinančius ketverius metus. Ir jam reikės gelbėti ne avarinėje situacijoje atsidūrusio lėktuvo keleivius, o ekonominėje krizėje ir kariniuose konfliktuose skęstančios valstybės gyventojus.
Tačiau, atsižvelgiant į šią situaciją, viskas priklauso ne tik nuo piloto, bet ir nuo pačių keleivių ir jų pasirengimo. Svarbiausia yra išlikti ramiems. O bet koks savanaudiškumas gali paskandinti visą lėktuvą.
Apžvalgininkė įsitikinusi, kad ne visais atvejais būtent Vyriausybė ir jos finansuojamos idėjos išgelbės šalį ir jos gyventojus, bet patys gyventojai ir jų privačios iniciatyvos, tokios kaip uragano Katrina nusiaubto Naujojo Orleano gyventojų iniciatyva atstatyti miestą ir prikelti jį naujam gyvenimui.
Ji neabejoja, kad B.Obama, kuris buvo išrinktas pakeisti visą Vašingtono politiką, pralaimės, jei nepasimokys iš daugybės praeities klaidų, kurių pagrindinė – netinkamas valdančiųjų požiūris į valdomuosius. Santykiai turi tapti tokie, kaip ir lėktuvo pilotų ir keleivių, kurie veikė kartu, o ne atskirai.
