Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 27d. 20:58

Balsai iš Aušvico: slėpimasis lavonų krūvoje buvo vienintelis šansas išgyventi

Kaliniai, išlaisvinti iš Aušvico koncentracijos stovyklos
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Kaliniai, išlaisvinti iš Aušvico koncentracijos stovyklos

„Mus pasitiko šunimis ir rimbais“, – prisimena išgyvenusieji Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą, išvaduotą lygiai prieš 75 metus. Mirties fabrike, kuriame buvo nužudyta 1,3 mln. žmonių, kai kurie išgyveno tik slėpdamiesi lavonų krūvoje. Kai kam gyvybę išgelbėjo tuo metu nusilpusi sveikata: leisgyviai kaliniai, palikti mirti stovykloje, galiausiai buvo išvaduoti.

„Jie skubėjo mūsų link šaukdami, krisdami ant kelių, bučiuodami mūsų paltų atlapus, rankomis apglėbdami mūsų kojas“, – prisimena vienas pirmųjų į Aušvicą įžengusių sovietų karių Georgijus Jelizaveckis, kurio prisiminimai nugulė į Dano Stone'o knygą „The Liberation of the Camps“.

Skaičiuojama, kad šioje stovykloje naciai nužudė apie 1,3 mln. žmonių, 1,1 mln. iš jų buvo žydai. Jie buvo žudomi dujų kamerose, sušaudomi, kai kurie mirdavo medicininių eksperimentų metu, iš bado ir ligų.

Iš viso Holokausto metu nužudyta 6 mln. žydų.

„Mirties maršai“

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, kai sovietai artinosi iš Rytų, o britai, prancūzai ir amerikiečiai iš Vakarų, vokiečiai pradėjo evakuoti koncentracijos stovyklas. Buvo siekiama kalinius perkelti į koncentracijos stovyklas Vokietijos viduje.

Iš pradžių kaliniai buvo vežami traukiniais, vėliau verčiami eiti pėsčiomis – „mirties maršuose“. Jie ilgus atstumus keliaudavo šaltyje, beveik neturėdami maisto ir vandens. Tie, kurie nebegalėdavo paeiti, būdavo nušaunami.

Buvusi Aušvico kalinė ir gydytoja Irena Konieczna pasako, kad „mirties maršo“ išvengė atsigulusi šalia sergančios pacientės.

„Kai išvyko paskutinis evakuacijos transportas, moterų stovyklos ligoninėje liko apie 2 000 pacienčių ir saujelė šiek tiek sveikesnių kalinių jomis rūpintis. Nebebuvo matyti SS sargybinių punktų, tik pavieniai SS vyrai.

Taip pat girdėjau, kaip SS vyrai nereguliariai įeidavo į stovyklą ir nušaudavo daug žydžių. Laikotarpį prieš atvykstant pirmosioms sovietų pajėgoms pavadinčiau tarpuvaldžiu.

Stovyklą apėmė visiška anarchija. Niekas niekam nepakluso, nerodė jokios pagarbos buvusiems kaliniams-prižiūrėtojams. Iš bloko niekas neišnešdavo lavonų, niekas nevalydavo purvo. Kaliniams reikėdavo gydymo ir maisto, tačiau trūko jiems padėti galinčių rankų“, – rašoma Aušvico-Birkenau valstybinio muziejaus internetinėje svetainėje publikuotuose I.Koniecnos prisiminimuose.

Buvęs Aušvico kalinys Bartas Sternas paskutiniąsias dienas Aušvice leido slapstydamasis.

„Paskutinę savaitę, kai krematoriumas visai nebeveikė, slėpiausi lavonų krūvoje, lavonų krūva darėsi vis aukštesnė ir aukštesnė. Leisdavau ten naktis, dienas, klajodavau po stovyklą, čia būtent ir išgyvenau.

Sausio 27-ąją buvau vienas iš pirmųjų, išvaduotų iš Birkenau stovyklos. Tai buvo mano išgyvenimo šansas“, – rašoma JAV Holokausto atminimo muziejaus internetinėje svetainėje publikuotuose B.Sterno atsiminimuose.

Iš Vengrijos kilusi Eva Szepesi portalui „The Guardian“ pasakojo Aušvico koncentracijos stovykloje praleidusi tris mėnesius.

„Sausio 27-ąją buvau išlaisvinta, nors nežinau, kaip išgyvenau taip ilgai. Kai prasidėjo mirties maršai, kai jie iš stovyklos išvedė visus, kurie dar galėjo paeiti, jie manė, kad esu daugiau ar mažiau leisgyvė, todėl paliko mane tarp negyvėlių, mirštančią, gulinčią ant savo gulto.

Buvau beveik nesąmoninga, buvo pakilusi temperatūra. Neturėjo nieko gerti ar valgyti. Galiu prisiminti verkimą. Prisimenu kaip kažkas – neįsivaizduoju kas – atėjo ir pamaitino mane šaltu sniegu. Jausmas buvo labai geras. Prisimenu, kaip virš manęs pasilenkė rusų karys, su kailine kepure ir raudona žvaigžde ant jos, ir man šypsojosi“, – pasakojo dabar 87 metų E. Szepesi.

Sovietų karys Ivanas Martynuškinas, dalyvavęs Aušvico išlaisvinime, portalui „Times of Israel“ sakė nieko nežinojęs apie situaciją stovykloje.„Pamenu jų veidus, ypač jų akis, kurios išdavė jų kančią“, – kalbėjo jis apie akimirką, kai išvydo už spygliuotos tvoros buvusius kalinius.

„Pasitiko šunimis ir rimbais“

Išgyvenusieji Aušvico koncentracijos stovyklą su siaubu prisimena pirmąsias akimirkas joje.

„Traukinys atvyko vidury nakties, buvome pasitikti į mus nukreiptų labai ryškių šviesų. Buvome pasitikti karių – SS vyrų ir moterų. Buvome pasitikti šunimis ir rimbais, šauksmais ir klyksmais, įsakymais išlipti iš traukinio, painiava... Neįmanoma apibūdinti pirmojo atvykimo į Aušvicą“, – buvusios kalinės Fritzie Weiss Fritzshall prisiminimai pateikiami JAV Holokausto atminties muziejaus internetinėje svetainėje.

Ji prisiminė ir „mirties maršą“ sausio 17–21 dienomis, kai buvo evakuojama Aušvico koncentracijos stovykla.

„Jie nebežinojo, kur mus dėti, ką su mumis daryti, nebebuvo maisto, nes vokiečiai jau buvo beveik pralaimėję karą. Žygiuojant per miestą dažnai atsidarydavo langai, langinės ir išskrisdavo arba bulvė, arba duonos kepalas, ir langinės užsidarydavo.

Žinoma, jie į mus šaudydavo, bet tuo metu mums tai nerūpėjo, nes buvome alkani. Mums žygiuojant gatvės tikrąja to žodžio prasme buvo padengtos lavonais. Praeidavome pro lavonus, lavoną po lavono, žmonės čia pat mirdavo iš bado, dėl ligų, dėl dizenterijos, nes nebeturėdavo jėgų ar todėl, kad pasiduodavo“, – prisimena F.Weiss Fritzshall.

Lilly Applebaum Lublin Malnik, kalbėjo apie nužmoginimą.

„Ir jie pasakė: „Nuo šiol neatsiliepkite į vardą. Jūsų vardas yra jūsų numeris.“ Iliuzija, nusivylimas, sumenkinimas, kurį jutau, jaučiausi, kad nesu žmogus.“

„Ir jie pasakė: „Nuo šiol neatsiliepkite į vardą. Jūsų vardas yra jūsų numeris.“ Iliuzija, nusivylimas, sumenkinimas, kurį jutau, jaučiausi, kad nesu žmogus“, – prisimena ji.

Aušvico siaubus išgyvenusi Catalina Adam iš Rumunijos portalui „The Guardian“ pasakojo apie pirmąsias patirtis stovykloje.

„Jie nuskuto mums plaukus, prieš apipurkšdami dezinfekcine priemone nusiuntė mus 2–3 minučių trukmės dušo. Jie numetė mums rūbus neatsižvelgdami, ar jie mums tiks. Kai išėjome lauk ir pažiūrėjome vienas į kitą, negalėjome nei juoktis, nei verkti. Buvome be jokios išraiškos ir vienas kito nebeatpažinome“, – sakė C.Adam.

Išgyvenusioji Holokaustą taip pat atskleidė visą gyvenimą ją lydintį prisiminimą.

C.Adam: „Ir šiandien mane persekioja vaizdas, kaip mano mama ir mažoji sesuo eina į dujų kameras, dusdamos nuo dujų viena kitos klausinėja, kas vyksta. Negaliu to ištrinti iš savo galvos.“

„Ir šiandien mane persekioja vaizdas, kaip mano mama ir mažoji sesuo eina į dujų kameras, dusdamos nuo dujų viena kitos klausinėja, kas vyksta. Negaliu to ištrinti iš savo galvos“, – sakė ji portalui.

Pirmadienį Aušvico-Birkenau valstybinio muziejaus organizuojame renginyje laukiama 120 valstybių vadovų ir atstovų. Jame dalyvauja prezidentas Gitanas Nausėda ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

06:47
17:02

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Video

02:24
01:30
00:20

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min