„Belgija graži! Turime tiek daug: jūrą Flandrijoje, miškų Valonijoje, – sakė 19-metė „Mis Belgija“ Justine de Jonckheere. – Tačiau privalau pripažinti, kad šalis turi problemų.“
„Ministrai rengia nesibaigiančius posėdžius, kad pasiektų sutarimą, tačiau niekada nesusitaria, – mergina sakė dienraščiui „Le Soir“. – Reikia truputį atmiešti vandeniu jų vyną!“
11 mln. gyventojų turinti šalis, kurioje įsikūrusios Europos Sąjungos (ES) ir NATO būstinės, pirmadienį tapo pirmąja mūsų laikų valstybe, išgyvenusia be vyriausybės visus metus. Nesugebėjimą taip ilgai suformuoti nuolatinę vyriausybę labiausiai nulėmė užsitęsęs susipriešinimas tarp olandiškai kalbančio šiaurinio ir prancūzakalbio pietinio regiono.
Laikinoji vyriausybė, kuri pralaimėjo rinkimus pernai birželio 13 dieną, vėliau sugebėjo sumažinti biudžeto deficitą ir netgi pasiuntė karo lėktuvus į NATO vadovaujamą kampaniją Libijoje, tačiau dabartinė politinė aklavietė skatina nerimą dėl galimo šalies skilimo.
Penktadienį paskelbti apklausos rezultatai rodo, jog du trečdaliai belgų tebetiki, jog jų šalis pajėgs atlaikyti iki šiol didžiausią politinę krizę.
Penktadienį paskelbti apklausos rezultatai rodo, jog du trečdaliai belgų tebetiki, jog jų šalis pajėgs atlaikyti iki šiol didžiausią politinę krizę. Taip galvojančių respondentų daugiausiai (79 proc.) buvo Valonijoje, kurioje dauguma gyventojų kalba prancūziškai. Dvikalbiame Briuselyje tokių optimistų buvo 74 proc., o olandiškai kalbančioje Flandrijoje – tik 62 procentai.
Tačiau susipriešinusiems politikams jau ne kartą nepavyko susitarti dėl darbingos koalicijos; taip pat tęsiasi karas dėl kalbų vartojimo.
Įtampa dėl kalbų temdė ir daug dėmesio anksčiau šiais metais sulaukusį šiaurietės J.de Jonckheere karūnavimą šalies grožio karaliene. Prancūzakalbės konkurso dalyvės reiškė aštrius kaltinimus dėl įsivaizduojamo flamandų favoritizmo, nekreipdamos dėmesio į faktą, kad nugalėtoja vienodai gerai moka abi kalbas.
Briuselio susisiekimo ministras prieš kelias savaites nurodė sostinės metropolitene vėl transliuoti dainas olandų ir prancūzų kalbomis, sužinojęs, jog geležinkelio pareigūnai leidžia vien angliškas, itališkas arba ispaniškas dainas, kad išvengtų abiejų pagrindinių šalies bendruomenių priekaištų.
Pastarosiomis savaitėmis politikai ginčijosi dėl visokiausių nuoskaudų – pradedant flamandų kolaboravimu su naciais per Antrąjį pasaulinį karą, baigiant kaltinimais dėl prancūzakalbių kultūrinio imperializmo.
Praeitą mėnesį Belgijos politikos sluoksnius sukrėtė dar vienas didelis lingvistinis ginčas, kai olandų separatistai pasiskundė, jog prancūzakalbiai politikai nemoka arba prastai moka olandų kalbą.
Netgi šiandien derybos dėl vyriausybės suformavimo vyksta prancūzų kalba. Šiaip ar taip, tai nėra normalu, sakė Belgijos flamandų lyderis Bartas De Weveris.
„Netgi šiandien derybos dėl vyriausybės suformavimo vyksta prancūzų kalba. Šiaip ar taip, tai nėra normalu“, – sakė Belgijos flamandų lyderis Bartas De Weveris.
B.De Weverio separatistinis Naujasis flamandų aljansas pernai birželį per rinkimus pelnė daugiausiai balsų Flandrijoje, o Valonijoje laimėjo prancūzakalbiai socialistai, vadovaujami Elio Di Rupo.
Tačiau nei viena partija neįgijo aiškios daugumos, o visos pastangos nutiesti tiltus tarp E.Di Rupo vadovaujamų kairiųjų socialistų ir B.De Weverio liberaliosios pakraipos separatistų kaskart žlugdavo.
N-VA, atstovaujanti 6,2 mln. turtingesnių flamandų, atsisako šelpti 4,5 mln. prancūzakalbių Valonijoje, kurios ekonomika silpnesnė.
Taip pat ginčijamasi dėl Briuselio ateities: milijoną gyventojų turinčioje Belgijos sostinėje daugumą sudaro kalbantys prancūziškai, tačiau šis miestas yra Flandrijoje, o kelių ženkluose užrašai skelbiami abiem kalbomis.
„Briuselis šiek tiek panašus į Belgijos vaiką“, – B.De Weveris sakė naujienų agentūrai AFP.
Per jau beveik 12 mėnesių vykstančias derybas itin nesutariama dėl flamandų reikalavimo suteikti jiems didesnę autonomiją, ypač biudžeto formavimo ir socialinės politikos srityse.
Belgijos valdymas iš dalies decentralizuotas, o centrinė vyriausybė vadovauja gynybos, diplomatijos, finansų, teisingumo ir socialinės rūpybos sritims. Dėl šios priežasties laikinajai vyriausybei buvo lengviau dirbti negu tai būtų įmanoma labiau centralizuotoje sistemoje.
