Reidais, jeigu jie būtų surengti, būtų siekiama nubausti Sirijos prezidento Basharo al Assado režimą ir pasiųsti jam žinią, o ne nušluoti jo karines pajėgas ir suteikti sukilėliams lemiamą pranašumą, pridūrė analitikai.
„Tarp specifinių taikinių turėtų būti vadavietės, kareivinės ir 4-osios bei Respublikos gvardijos šarvuotųjų divizijų pagalbinės struktūros Damasko regione – šie du daliniai labai susiję su civilinių teritorijų bombardavimu, – teigia Vašingtono Artimųjų Rytų politikos instituto ekspertas Jeffrey White'as. – Sąjungininkų pajėgos taip pat turėtų smogti aukšto lygio kariuomenės ir žvalgybos būstinėms ir vadavietėms, susijusioms su karinėmis operacijomis aplink sostinę.“
Respublikos gvardijai, kuri laikoma vienu iš geriausiai ginkluotų ir apmokytų dalinių šalyje, vadovauja Sirijos prezidento brolis Maheras al Assadas. Šiam grėsmingą reputaciją turinčiam veikėjui patikėta ypatinga pareiga ginti sostinę.
Reidais, jeigu jie būtų surengti, būtų siekiama nubausti Sirijos prezidento Basharo al Assado režimą ir pasiųsti jam žinią, o ne nušluoti jo karines pajėgas ir suteikti sukilėliams lemiamą pranašumą, pridūrė analitikai.
Vašingtonas ir jo sąjungininkai planuoja imtis karinių veiksmų prieš B.al Assado režimą dėl numanomų pražūtingų cheminių atakų, nors pagrindinės Damasko šalininkės Rusija ir Iranas griežtai perspėja nerengti tokios intervencijos.
Analitikai numato, kad bus panaudotos sparnuotosios raketos, kurios gali būti leidžiamos iš JAV ir jų sąjungininkų antvandeninių ir povandeninių laivų bei galbūt iš karo lėktuvų, nesiveržiant į Sirijos teritorinius vandenis ir oro erdvę.
Prancūzijos generolas Vincent'as Desportes'as, buvęs Karo kolegijos direktorius, sakė naujienų agentūrai AFP, kad bet kokie smūgiai būtų „labiau simboliniai negu kariniai“.
„Esmė – atkurti pasitikėjimą Vakarais, ką nors nuveikiant. Tokiu laipsniu peržengus paskelbtąją „raudoną liniją“ negali būti, kad nieko nebus daroma – priešingu atveju JAV patikimumas bus prarastas, ypač Irano atžvilgiu, – pridūrė jis. – Tačiau (atsakas) neturėtų būti per didelis, nes jeigu prezidentas Al Assadas žūtų arba režimas žlugtų, tai vestų į siaubingą kraujo liejimą, chaosą nacionaliniu mastu. Tai būtų dar viena strateginė nesėkmė, panaši į matytą Libijoje.“
V.Desportes'as sutiko, kad bet kokie smūgiai truktų trumpai, o simboliniais taikiniais galėtų būti pasirinkti „vyriausybiniai pastatai, kariuomenės vadavietės, oro pajėgų bazės ar netgi prezidentūra – jeigu tik bus užtikrinta, kad Al Assado nebus viduje“.
Iš sąjungininkų sostinių nutekinta strateginė informacija jau parodę, kad planuojami smūgiai tikriausiai būtų riboti laike ir erdvėje.
Jie nebūtų pakankamai galingi, kad susilpnintų Sirijos vyriausybės karinius pajėgumus ir pakreiptų jėgų santykį sukilėlių naudai, sako analitikai – net jeigu jie „paskatintų skilimą režimo viduje, pagausintų perėjimų į priešingą stovyklą ir padrąsintų ginkluotąją bei politinę opoziciją“, kaip mano J.White'as.
Vašingtone įsikūrusio Karo studijų instituto jūrų pajėgų analitikas Christopheris Harmeris, kad ataka sparnuotosiomis raketomis „Tomahawk“ nebūtų pajėgi eliminuoti režimo karinių pajėgumų arba cheminių ginklų atsargų ir kad jos poveikis būtų „ne didesnis negu laikinas režimo operacijų sutrikdymas“.
„Taikiniai, pasirinkti siekiant tiesiog nubausti Al Assado režimą, menkai paveiktų strateginę padėtį“, – pastebėjo jis.
JAV karinės jūrų pajėgos šiuo metu turi apie 200 raketų „Tomahawk“ keturiuose Viduržemio jūroje dislokuotuose laivuose. Pasak Ch.Harmerio, tokio arsenalo per akis pakaktų virtinei vidutinio intensyvumo smūgių prieš įvairius taikinius.
Tačiau vykstant praktiškai viešam atgaliniam laiko skaičiavimui iki tų smūgių, o Vakarų valstybėms atvirai skelbiant savo ketinimus, ekspertai įsitikinę, jog raketos veikiausiai tik sugriautų pastatus, evakuotus keliomis dienomis anksčiau, apleistas vadavietes arba aerodromų takus, kuriuos galima greitai sutaisyti.
