Rugsėjo pradžioje Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas paskelbė antialkoholinės kampanijos pradžią šalyje, tuo didžiai nustebindamas užsienio žiniasklaidą.
Neatsiejamas civilizacijos palydovas
Įvairius atpalaiduojančius gėrimus žmonija vartoja nuo seno. Šumerai ir egiptiečiai mielai gėrė alų, Viduržemio jūros tautos netruko pastebėti, jog iš surūgusių vaisių, ypač vynuogių, galima sunkti dantis sukantį, bet visai neprastai „į galvą duodantį“ gėrimą. Šitų surūgusių vynuogių sulčių ir dabar galima įsigyti visose mūsų krautuvėse 3–15 kartų brangiau už nesurūgusias vynuogių sultis. Islamo pranašas Mahometas, pasak piktų liežuvių, sirgo epilepsija ir vyno gerti negalėjo, todėl uždraudė ir visiems kitiems. Religingi musulmonai priesakų laužyti nedrįso, bet po kurio laiko išrado spiritą.
Jei Rusijos valdžia ketina rimtai imtis kovos su girtuoklyste, ji turėtų nepamiršti, kad per pastarąjį šimtmetį jau du kartus ši kova sutapo su valstybės žlugimu ir naujos santvarkos sukūrimu.
Žodžiu, per tūkstančius metų alkoholiniai gėrimai tapo neatsiejama didžiosios žmonijos dalies kultūros dalimi. Kodėl? Tiesą sakant, kitaip ir būti negalėjo. Įsivaizduokite save Cheopso piramidės statytojo vietoje. Metų metus kasdien turite tampyti didžiulius akmenis į sunkiai įsivaizduojamą aukštį, nes kažkoks faraoniūkštis nusprendė, kad jam norisi didelio antkapio. Jei po tokio beprasmiško darbo vakare kaimynas pasiūlo drauge išgerti statinaitę alaus, nekreipiant dėmesio į visas iš to išplaukiančias pasekmes, – kuris iš mūsų atsisakytų? Panaši buvo ir pramoninės XIX amžiaus Anglijos gamyklų darbininkų padėtis – darbo diena trunka 14–16 valandų, atlyginimas pagal perkamąją galią įtartinai primena dabartinės Lietuvos 800 litų. Norėjosi jiems stačia galva nerti į alkoholizmo liūną? Aišku, taip. Kitaip sakant, visais laikais alkoholinis rūkas buvo „pažemintųjų ir nuskriaustųjų“ paskutinė priebėga nuo nepakeliamo darbo ir pono patyčių.
Šiaurietiška tradicija
Papildomas girtavimą skatinantis veiksnys, be abejo, yra klimato juosta. Ten, toli pietuose, kur nuolat šviečia saulė, o tiesiog gatvėje gali prisiskinti ir iki trydos prisikirsti persikų ar bananų, gyvenimas atrodo ne toks jau blogas, net jei tavo šeimininkai bjauraus būdo. Tad žmonės ten girtuokliauja mažiau. Kas kita mūsų šiaurė, t. y. Britų salos, Skandinavija, Baltijos šalys ir Rusija. Čia žiema trunka maždaug 7 mėnesius per metus, o likusius 5 mėnesius šiaip šalta ir drėgna. Kad apsirūpintum maistu ir malkomis, dirbti reikia 12–14 valandų per parą. Ponas piktas? Kaip visur. Ranka pati tiesiasi prie butelio.
Natūralu, kad nesaikingas alkoholio vartojimas yra sena ir nepajudinama Rusijos ir kitų Šiaurės valstybių tradicija. Vis dėlto XX amžiaus pradžioje atsirado entuziastų, kurie pamėgino uždrausti vartoti alkoholį: sausieji įstatymai priimti Suomijoje, Norvegijoje, JAV. Jei politikai bent sėdėdami tupykloje pasivartytų istorijos vadovėlius, nesąmonių darytų bent 10 kartų mažiau. Prieš draudžiant alkoholį, reikėjo išsiaiškinti paprastą dalyką, kad net tokiam autoritetingam asmeniui, kaip pranašas Mahometas, tas draudimas pavyko tik iš dalies, tad ar gali sėkmės tikėtis tokia abejotinos reputacijos įstaiga kaip parlamentas? Rezultatas buvo pasiektas tik toks, kad JAV labai sustiprėjo gangsteriai, o Holivudas pagamino daug neblogų filmų apie romantišką prohibicijos laikotarpį.
Ne pirmas kartas
Rusija alkoholį uždraudė pačiu nepalankiausiu metu – stodama į karą 1914 metais. Gal tai tik sutapimas, bet nė viename kare nuo 1634 metų, kai saujelė mūsų kareivių nušlavė didžiulę Maskvos armiją nuo Smolensko sienų, iki gėdingos Čečėnijos kampanijos 1994–1996 metais Rusijos armija neatrodė taip apgailėtinai. Vokiečiai su ja darė, ką norėjo, galiausiai prasidėjo 1917-ųjų maištai, ir bolševikai paskandino šalį kraujyje. Beje, sausasis įstatymas visą tą laiką galiojo (iki 1925 metų), nors, pavyzdžiui, 1921 metais Rusijos kriminalistai iškėlė 5 ar 6 mln. baudžiamųjų bylų dėl alkoholio gamybos. Tais pačiais metais pietinėje Rusijoje nuo bado mirė iki 5 mln. žmonių.
Kitas bandymas stoti į kovą su girtuokliavimu buvo Michailo Gorbačiovo antialkoholinės priemonės 1985-1988 metais. Visiško uždraudimo nebuvo, bet degtinė pabrango tris kartus, kai kur buvo iškapoti vynuogynai, ir, aišku, nuolat vyko „agitpropas“ „pjanstvu – boj“. Rezultatų sulaukta greitai – krautuvėse pranyko naminei varyti tinkami karameliniai saldainiai ir cukrus, ne tokie išrankūs tarybiniai žmonės ėmė į vidų vartoti odekoloną „Troinoi“, o Sovietų Sąjungos iki 1992 metų ir visai nebeliko.
D.Medvedevo planuojama antialkoholinė kampanija kol kas nežada būti agresyvi ir daugiausia remsis propagandinėmis akcijomis. Labai tikėtina, kad kokie 2 proc. kampanijai skirtų valdiškų pinigų bus panaudoti lankstinukams spausdinti, o likusius viešųjų ryšių agentūros tiesiog pasidalys su atsakingais pareigūnais. Tokiu atveju apie antialkoholinę kampaniją mes daugiau žinių nesulauksime. Bet jei Rusijos valdžia ketina rimtai imtis kovos su girtuoklyste, ji turėtų nepamiršti, kad per pastarąjį šimtmetį jau du kartus šita kova sutapo su valstybės žlugimu ir naujos santvarkos sukūrimu. „Pažemintųjų ir nuskriaustųjų“ Rusijoje, deja, kol kas dauguma. Valdžiai pavojinga juos išblaivinti. Kaip, beje, ir Lietuvoje.
