Iki -60% prenumeratai. Išskirtinis gegužės pasiūlymas.
Išbandyti

„Brexit“ susitarimas: 46 metų santuokos be meilės pabaiga

Didžiosios Britanijos išstojimo iš Europos Sąjungos (ES) susitarimas, kuriam sekmadienį pritarė ES vadovai, duoda pradžią beveik 46 metus trukusios santuokos iš išskaičiavimo, paremtos labiau praktiškumu, o ne bendromis svajonėmis, pabaigai.
Margaret Thatcher ir Davidas Cameronas
Margaret Thatcher ir Davidas Cameronas / „Reuters“/„Scanpix“ nuotr.

„Tai buvo utilitariniai santykiai nuo pat 1973 metų, kuomet visuomet buvo akcentuojama ekonominė, o ne politinė, dimensija, – sakė Sorbonos universiteto Paryžiuje šiuolaikinės britų istorijos profesorė Pauline Schnapper. – Sentimentinė dimensija beveik neegzistuoja.“

„Britanija buvo prieš prisijungimą prie Europos projekto, kai jis buvo sugalvotas po Antrojo pasaulinio karo ir paremtas susitaikymo dvasia. Mes nesijautėme pakankamai pažeidžiami, kad prisijungtume“, – sakė Londono „King's“ koledžo Europos politikos profesorius Anandas Menonas.

Iš tiesų Britanija visuomet norėjo koncentruotis į savo ypatingą ryšį su Jungtinėmis Valstijoms ir savo imperijos likučiais.

Visgi Londonas parėmė pastangas siekti didesnės Europos žemyno integracijos ir Britanijos karo laikų premjeras Winstonas Churchillis, 1946 metais sakydamas kalbą Ciuriche, paragino sukurti „Jungtines Europos Valstijas“.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Winstonas Churchillis
AFP/„Scanpix“ nuotr./Winstonas Churchillis

Tačiau septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje nuo Britanijos nusisuko sėkmė. Šalies ūkio plėtra ėmė atsilikti nuo Prancūzijos ir Vokietijos, todėl Europos bendroji rinka ant jos durų slenksčio ėmė atrodyti kaip patraukli galimybė.

„Noriu susigrąžinti savo pinigus“

„Jungtinės Karalystės lyderiai suvokė, kad JK negali būti už ribų to, kas septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo pirmaujanti ir sparčiai besivystanti Vakarų Europos organizacija, sprendžianti ekonomikos, politikos ir netradicinius saugumo klausimus. JK turėjo jai priklausyti ir prisidėti prie jos formavimo“, – sakė Londono Lafboro universiteto dėstytojas Timas Oliveris.

Tačiau prisijungti prie Europos projekto nebuvo lengva užduotis. Tuometinis Prancūzijos prezidentas Charlesas de Gaulle'is 1961 metais vetavo pirmąją Britanijos paraišką tapti ES nare, nes laikė ją Amerikos „Trojos arkliu“ ir taip pat abejojo Britanijos europine dvasia.

Britanijos narystei Prancūzija pasipriešino ir 1967 metais, o tuometinės Europos ekonominės bendrijos nare Jungtinė Karalystė pagaliau tapo tik 1973 metų sausio 1 dieną.

Deja, tais pačiais metais kilo pirmoji naftos krizė ir ekonomikos postūmio, apie kurį taip svajojo Britanija, neatsirado. Visgi 67 proc. Britanijos gyventojų 1975 metais surengtame referendume nubalsavo už tolesnę šalies narystę Europos ekonominėje bendrijoje.

Tačiau balsavimo rezultatai nenutildė euroskeptikų. Visų pakraipų politikai ir toliau nenorėjo Europos projekto, todėl naujos krizės ilgai laukti nereikėjo. 1979 metais Londonas atsisakė dalyvauti Europos pinigų sistemoje, gindamas savo nacionalinį ir fiskalinį suverenumą.

Vėliau šalis pasipriešino didesnei politinei integracijai ir tai dar labiau paskatino kritiką, kad Britanija yra „viena koja čia, kita – ten“.

Kaip žinoma, 1985 metais Britanija atsisakė prisijungti prie Šengeno laisvo judėjimo susitarimo, o 1993 metais nestojo į euro zoną. O ketveriais metais anksčiau tuometinė britų premjerė Margaret Thatcher išsikovojo teisę susigrąžinti dalį į Europos biudžetą sumokamų pinigų, pareiškusi: „Noriu susigrąžinti savo pinigus“.

„Iliuzinė“ laisvė

Dešimtajame dešimtmetyje didėjant Europos politinei integracijai, Britanija ir toliau priešinosi Briuseliui. Dėl to Britanijoje buvo įkurta Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partija (UKIP), kuri ragino šalį išstoti iš ES.

Šios partijos sėkmė, ypač 2014 metų Europos Parlamento rinkimuose, paskatino Konservatorių partijos vadovaujamą britų vyriausybę sugriežtinti savo poziciją.

Euro zonos krizė, didelio masto imigracija į ES ir pastarųjų metų pabėgėlių krizė dar labiau pakurstė britų nepasitenkinimą, taigi tuometinis britų premjeras Davidas Cameronas 2016 metų birželį paskelbė apie referendumą dėl ES narystės.

„Scanpix“/AP nuotr./Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Davido Camerono paskutinė kalba parlamente
„Scanpix“/AP nuotr./Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Davido Camerono paskutinė kalba parlamente

Pasisakantieji už „Brexit“ sako, kad toks referendumo rezultatas reiškia, jog Britanija pagaliau susigrąžins savo sienų, teisės ir finansų kontrolę.

„Nuo tada, kai prisijungė, jie buvo gana pasakiškoje situacijoje ir jiems buvo taikomos išimtys tam tikrais klausimais, – sakė Roberto Schumano fondo vykdomoji direktorė Pascale Joannin. – Tačiau dabar jie nebepriklausys Bendrijos institucijoms ir neturės teisės pasisakyti, tačiau vis tiek turės laikytis tam tikrų Europos taisyklių.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Dantų balinimas: kaip pasiekti greitų ir efektyvių rezultatų?
Reklama
Benediktas Vanagas: stipriai išprakaitavus geriant vien vandenį kenčia kūno produktyvumas – trūksta energijos, sunku susikoncentruoti, darai klaidas
Reklama
Nauja automatika ir robotai leis „VLI Timber“ auginti gamybą daugiau kaip 40 proc.
Reklama
Mitai stabdo pasiryžti? Specialistė paneigė pagrindinius investavimo mitus
Užsisakykite 15min naujienlaiškius