Po ketverių Donaldo Trumpo prezidentavimo metų naujoji valdžia turės įveikti skepticizmą dėl Amerikos sugebėjimo susidoroti su dideliais išbandymais, su kuriais susiduria pasaulis, įskaitant Kinijos, kaip XXI amžiaus supervalstybės, iškilimą, branduolinių ginklų plitimą ir žmogaus sukeltų klimato pokyčių laviną.
Prie šio sąrašo galima pridėti ir dar vieną klausimą: transatlantinio aljanso lopymą. Likus vos kelioms savaitėms iki J.Bideno inauguracijos, Europos Sąjunga ir Kinija sudarė naują ekonominį sandorį.
Tikrosios susitarimo dėl Kinijos investicijų sąlygos lieka neaiškios – tekstas vis dar turi būti paruoštas – tačiau bendroji struktūra yra pakankamai paprasta: glaudesni prekybos santykiai, pagrįsti bendrais ir realiai įgyvendinamais standartais.
ES teigimu, šis sandoris Pekiną susieja su Europa naujais „vertybėmis pagrįstais investiciniais santykiais“, kuriems bus taikomi darbo jėgos ir aplinkos apsaugos standartai ir kurie padės Kinijai įsitvirtinti taisyklėmis paremtoje pasaulinėje santvarkoje.
Tai yra Europa, atliekanti globalų „reglamentuojančiosios supervalstybės“ vaidmenį, kurį ji sau priskyrė – eksportuoti ir ginti savo vertybes naudojantis savo ekonominiais svertais. Vis dėlto Vašingtonas šį susitarimą mato kitaip.
