Darbą „McDonald’s“ iškeitė į šnipinėjimą Rusijai: atvira išpažintis iš kalėjimo Ukrainoje

Jis pasakojo, kad tuo metu buvo Prancūzijoje. Tąkart rusai norėjo kompromituojančios informacijos apie vieną Vakarų vyriausybės pareigūną.

Dalis to, ką darė Oleksandras, buvo tikrasis šnipinėjimas vietoje. Pavyzdžiui, pareigūno gyvenamosios vietos nustatymas. Visgi didžiąją dalį užduočių sudarė paprastos paieškos „Google“ žiniatinklyje. Tad Oleksandrui beveik nereikėjo maskuotės.

„Turėjau juodus akinius nuo saulės, bet juos užsidėdavau retai. Tik tada, kai šviesdavo saulė“, – ironiškai pareiškė jis.

Shutterstock nuotr./Rusija turi šnipų visame pasaulyje

Po to, kai 2022 m. Rusija įsiveržė į Ukrainą, Oleksandro darbo pobūdis pasikeitė. Vyras prisijungė prie „Facebook“ grupės, skirtos užsieniečiams, norintiems įstoti į Ukrainos kariuomenę. Jis pelnė kitų grupės narių pasitikėjimą. Savo kelionių į Ukrainą metu Oleksandras pranešdavo Rusijai apie Ukrainos pajėgų buvimo vietą, jų planuojamas puolimo operacijas ir informaciją apie karius. Jis prisipažino, kad dėl jo veiksmų ne vienas kariškis prarado gyvybę.

Tada viskas atsigręžė prieš jį patį.

Kartą, važiuodamas per šiaurinę Ukrainą, Oleksandrą sustabdė patikros punkte. Sargybinis paprašė vyro parodyti savo telefoną. Tačiau jis buvo pamiršęs ištrinti žinutę, skirtą savo viršininkui Rusijoje.

„Nesakau, kad esu geras šnipas, – pareiškė Oleksandras. – Mane sučiupo.“

Su Oleksandru susitikau giedrą vasaros dieną centrinėje Ukrainoje esančios pataisos kolonijos Nr. 122 pasimatymų kambaryje. Čia jis ir liks artimiausioje ateityje po to, kai Ukrainos teisme pripažino kaltę dėl jam pareikštų kaltinimų, įskaitant valstybės išdavystę.

Neįmanoma patvirtinti visos informacijos, kurią iš jo išgirdau. Tačiau kai kurios jo pasakojimo dalys atitiko medžiagą Ukrainos teismo dokumentuose ir atsikartojo pokalbiuose su Ukrainos pareigūnais.

Iš pradžių sulaukiau skambučio iš paslaptingo informatoriaus, pareiškusio, kad Oleksandras yra pasirengęs pasikalbėti.

Ukrainos vyriausybė nuo pat plataus masto invazijos pradžios sudarydavo galimybes žurnalistams pabendrauti su Rusijos belaisviais. Tačiau man tai – pirmas kartas, kai sąmoningai susitikau su rusų šnipu.

42 metų amžiaus Oleksandras buvo užsimaukšlinęs pilką, nutrintą beisbolo kepuraitę, dėvėjo sportines kelnes ir sportinę striukę su baltomis juostelėmis palei rankoves. Žaismingu, bet tiriančiu žvilgsniu jis žiūrėjo tiesiai man į akis.

Tada, spinduliuodamas pasitikėjimu savimi, atsilošė kėdėje. Kartkartėmis jis nusišypsodavo toje pačioje patalpoje buvusiam karininkui, kuris turėjo užtikrinti saugumą.

„Shutterstock“ nuotr./Rusijos kariai

Norėjau įsitikinti, kad Oleksandras iš tikrųjų supranta, ką daro, susitikdamas su manimi.

„Ar supranti, – klausiau, – kad tai, ką man papasakosi, bus paskelbta straipsnyje ir šis portretas nebūtinai bus teigiamas?“

Panašu, kad antroji klausimo dalis jį nustebino. „O kodėl?“ – klausimu atsakė jis.

Oleksandras didžiuojasi tuo, kad yra Rusijos šnipas. Kiek galėjau suprasti, jis tiesiog norėjo, kad pasaulis sužinotų jo istoriją, nors paprašė neskelbti jo pavardės, siekdamas apsaugoti savo šeimą.

Jis nuolat klausinėjo manęs, ar aš tikrai esu iš „The New York Times“. Galbūt Rusija jį prisimins, vylėsi jis, ir paprašys, kad būtent jis būtų įtrauktas į kitus belaisvių mainus.

Ukrainos teisingumo viceministras Jevhenas Pikaliovas nurodė, kad šalies kalėjimuose kali 2570 Rusijos šnipų. 99 proc. jų – Ukrainos piliečiai.

Oleksandras, kuris dar vaikystėje persikėlė gyventi į Izraelį, turi ir Ukrainos, ir Izraelio pilietybes. Pasak viceministro, jis yra vienintelis toks šnipas, įkalintas Ukrainoje.

Nors karą vis stipriau lemia robotizuotos akys danguje, šnipų vaidmuo tebėra svarbus. Abi kariaujančios pusės turi daugiau ginklų nei bet kada anksčiau, o senamadiškas šnipinėjimas padeda joms efektyviau surasti taikinius.

Išskiriamos kelios šnipų kategorijos, teigė Viktoras Jahunas, buvęs Ukrainos vidaus saugumo tarnybos pirmininko pavaduotojas.

„Shutterstock“ nuotr./Rusijos šnipai

Aukščiausio lygio šnipai yra kruopščiai kontroliuojami ir retai demaskuojami, sakė jis. Jei kartą per pusmetį tokį pavyksta sučiupti, tai laikoma sėkme.

Tada yra žemesnio lygio šnipai, verbuojami už pinigus. V.Jahuno teigimu, Ukraina per metus sulaiko apie 120 tokių šnipų.

Šie šnipai šiek tiek primena abiejų šalių naudojamus dronus – juos nebrangu paruošti ir jie gali būti verbuojami masiškai. Kaip sakė buvęs Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) skyriaus vadovas Seanas Wiswesseris, didžiąją savo karjeros dalį praleidęs Sovietų Sąjungoje, dažniausiai tai yra nepilnamečiai nusikaltėliai, girtuokliai arba nepatenkinti kariai. Įprastai jie verbuojami internetu už nedideles pinigų sumas.

Panašu, kad Oleksandras priklausė viduriniajai kategorijai. Vyrą, regis, motyvavo ideologija: jis rėmė Rusijos pastangas perimti Ukrainos kontrolę ir atkurti Maskvos galią bei įtaką Rytų Europoje. Per metus tokių šnipų sučiumpama ne daugiau nei tuziną.

Tačiau, kaip bebūtų, kaip ir visi kiti šnipai, išskyrus pačius vertingiausius, jie yra lengvai pakeičiami, atkreipė dėmesį S.Wiswesseris.

Oleksandras papasakojo, kad tarnavo Izraelio kariuomenėje ir ją paliko 2011 m. Tačiau atsisakė apibūdinti darbą, kurį dirbo iki tol, kai į jį Prancūzijoje kreipėsi du rusai.

Izraelio ambasada Ukrainoje bei Izraelio gynybos ir užsienio reikalų ministerija Jeruzalėje neatsakė į prašymus pakomentuoti Oleksandro atvejį.

Anot vyro, iš pradžių rusai su juo elgėsi atsargiai. Kai jie susitiko pirmą kartą, tiesiog kalbėjosi. Oleksandras sulaukė paprastų klausimų, o verbuotojai stebėjo jo elgesį ir bandė suprasti motyvaciją.

AFP/ „Scanpix“/Maskvos kremlius

„Išdėsčiau jiems savo ideologiją, – prisiminė jis. – Pirmiausia – dirbti tiesos pusėje. Rusija man yra tiesa. Tad taip, laikau save vadinamojo rusų pasaulio dalimi.“

Nors Oleksandras gimė Ukrainoje, didžioji dalis jo šeimos narių gyvena Rusijoje. Vyras pripažino, kad, gyvendamas Izraelyje ir Vakarų Europoje, jautėsi svetimas ir norėjo sugrįžti prie savo šaknų. Ekspertų teigimu, Rusijos žvalgybos tarnybos itin aktyviai vykdo verbavimą rusų emigrantų bendruomenėse.

Pradėjęs dirbti Rusijai Europoje, Oleksandras gavo užduotį surinkti kompromituojančios medžiagos apie vieną verslo lyderį. Paaiškėjo, kad tas vyras neturėjo nė dėmelės. Šnipas nustatė, kad jis mokesčių institucijoms deklaravo kiekvieną uždirbtą centą, niekada neišdavė savo žmonos ir visada grįždavo namo vakarienei.

„Sąžiningai sakau, tokie žmonės erzina“, – pareiškė Oleksandras ir pridūrė, kad atlygis vis tiek buvo geras. Jis gavo apie 5 tūkst. eurų per mėnesį.

Rusijai pradėjus plataus masto karą prieš Ukrainą, jis užsienio kovotojų internetinėse pokalbių grupėse pareiškė, kad nori prisijungti prie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų. Nors to taip ir nepadarė, bet susidraugavęs su užsieniečiais, nuvyko į Ukrainą su jais susitikti. Oleksandras pasakojo davęs jiems patarimų, kaip spręsti problemas su savo vadais.

Vyras Rusijai perdavė viską, ką pavyko išpešti iš kariškių, ir stengėsi žlugdyti jų veiksmus. Kai kurios jo užduotys reikalavo itin kruopštaus ir sudėtingo pasiruošimo.

Prancūzijoje, kaip teigė Oleksandras, išprovokavo porą prancūzų, ketinusių vykti kariauti, sukelti automobilio avariją. Dėl šio įvykio vyrai buvo suimti, o jų planai prisijungti prie Ukrainos kariuomenės – sužlugdyti.

Ukrainos pajėgų generalinis štabas/Ukrainos kariai

Jam pavestas užduotis Oleksandras vykdė daugiau nei dvejus metus, iki 2024 m. rugsėjo 10 d. Tą dieną jis pakrovė į savo pilką „Citroën“ automobilį dėžę šovinių ir išvyko link Rusijos sienos, šiaurinėje Ukrainos Charkivo srityje. Agentas turėjo tikslą apgauti užsienio kovotojus ir įtraukti juos į diversinę operaciją, kuri iš tiesų buvo spąstai. Tačiau į spąstus pateko pats Oleksandras.

Vyras nesitikėjo, kad sargybinis patikros punkte paprašys jo parodyti telefoną. Ten jis aptiko nuotrauką, kuri jau buvo išsiųsta į Rusiją. Joje – už Ukrainą kovojančio kario pasas.

„Jis kišo nosį ten, kur nereikėjo“, – piktinosi Oleksandras, išpūsdamas cigarečių dūmų kamuolį ir taip prirūkytoje patalpoje, į kurią pro dūmų šydą skverbėsi saulės spinduliai.

Mūsų interviu stebėjęs kariškis tik gūžtelėjo pečiais, kai pokalbis tapo įtemptas. Netrukus jis leido sargybiniams atnešti daugiau cigarečių.

Oleksandras dar kartą užsitraukė ir nusivilko striukę. Ant jo dešinės rankos buvo tatuiruotė: „Amat Victoria Curam“. Lotynų kalba tai reiškia – „Pergalė mėgsta pasiruošimą“.

Jis prasitarė, kad gyvenime gailisi tik vieno dalyko.

„Jei galėčiau atsukti laiką atgal, – kalbėjo Oleksandras, – vienintelis dalykas, kurį pakeisčiau, tai ištrinčiau tą nuotrauką“.

Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.