– Eina į pabaigą pirmoji Lietuvos atstovų kadencija EP. Kaip ją vertinate? Ar labai klaidūs Briuselio koridoriai ir tiesiogine, ir perkeltine prasme?
– EP – labai didelė įstaiga. Tikrai neteko jo viso išvaikščioti. Yra tam tikri keliai, kuriais paprastai ir judu, kitur atsiduriu nebent nuėjęs į ypatingą renginį. Todėl neklauskit manęs, ar aš čia viską žinau, tuo labiau, kad Parlamentas vis dar statomas. Neseniai atidaryti dar vieni rūmai, kuriuose labai daug erdvės posėdžiams. EP turi ir vidinę aikštę, kur galima bėgioti, važinėti dviračiais, medeliai žaliuoja... Graži struktūrinė kompozicija.
– Klausdama apie koridorius, galvoje turėjau Lietuvos parlamentarų darbą, tai, ką jiems pavyko čia nuveikti.
– Veikti čia galima ir pasiekti rezultatų galima. Reikia dirbti ir turėti nuostatas, tikslus. Pats vienas čia nieko nepadarysi, nes sprendimus priima grupės – politinės grupės, darbo grupės. Jei temos Lietuvai svarbios ir nori daryti joms įtaką, gali tai daryti. Siūlyti savo koncepciją, patikslinti žodį, išsireiškimą, kuris atrodo nelabai geras. Tavo pasiūlymas geranoriškai priimamas. Ne viskas patenka į galutinį tekstą, bet į ką nors atsižvelgiama.
Pateiktas pasiūlymas – tai milžiniško kolektyvo kūrybinis ir redakcinis darbas. Prie jo dirba aktyvioji parlamento dalis. Jei nori priklausyti tai aktyviajai grupei, taip pat dirbi, o paskui stebi, ar pasiūlymas praėjo, o gal jį atidėjo į šalį, gal sušvelnino kritišką momentą... Toks čia gyvenimas.
– Ar pavyksta ką nors konkrečiai nuveikti?
– Darbas Parlamente įvairaus pobūdžio – pokalbiai, konferencijos, interviu, neformalūs debatai... Tai neatsispindi protokoluose, bet atsispindi Parlamento dokumentuose, ir jei neatsispindi šiemet, tai atsispindės kitąmet. Aš dalyvauju rengiant įstatymus, pataisas, dalyvauju debatuose aiškindamas, kad turėtų būti kitaip, kad turėtų būti geriau. Tai ne tokie dalykai, kuriuos padėsi ant stalo ir pasakysi: „Štai čia mano projektas.“ Labai pasiseka tam, kurio vardu pristatomas projektas, bet ir tas projektas per svarstymus labai pasikeičia.
– Kokie darbo ypatumai EP? Su kokių tautų atstovais lietuviams Parlamente lengviausia rasti bendrą kalbą?
– Taip kelti klausimo negalima. Čia veikia interesų grupės, ir jos veikia per atskirų valstybių atstovus. Tai didžiųjų valstybių didžiosios politikos reikalai. Tų valstybių nereikia net vardyti, ir taip aišku, kad tai Prancūzija, Vokietija, Didžioji Britanija. Tų šalių atstovai dirba toje pačioje grupėje kaip ir aš. Kai kada sutariame, kai kada išsakome skirtingas nuomones, kartais nuomonė pasikeičia balsuojant.
Darbas Parlamente įvairaus pobūdžio – pokalbiai, konferencijos, interviu, neformalūs debatai... Tai neatsispindi protokoluose, bet atsispindi Parlamento dokumentuose, ir jei neatsispindi šiemet, tai atsispindės kitąmet.
Pradėjęs čia dirbti pastebėjau, kad kartais problemos daromos iš procedūrinių dalykų, kad be ypatingų debatų asmenims iš didžiųjų valstybių lengviau užimti aukštesnius postus. Pastebėjau, kad parengiami dokumentai ne visada tiksliai atspindi mažesnių šalių išsakytą nuomonę. Bet su tuo galima švelniai, diplomatiškai kovoti, parodant kad tai nėra tas pats. Tuomet balsuojama atskirai.
Taip pat pastebėjau, kad vadovaujantieji balsavimui stengiasi sumažinti problemų skaičių ir kartais tą padaro labai paviršutiniškai. Bet kai esi greta, pasakai ir atsižvelgiama labiau. Ir nėra taip, kaip kai kas mano, kad jei atkakliai kartoji savo tiesą, imi erzinti. Čia supranta, kad į tai reikia atsižvelgti, kad gal buvo paskubėta.
Buvusių komunistinių šalių, taip pat Baltijos šalių atstovai turi darbo, kai paliečiami santykiai su nedemokratiškomis valstybėmis. Valstybės, kurios būdamos didesnės, turėtų būti ir savarankiškesnės, pasirodo kaip nesavarankiškos, baikščios ir priklausomos. O mažosios – leidžia sau priminti tiesas ir principus, kurių lyg šiol buvo laikomasi ir kurių reikia toliau laikytis. Tokie čia vyksta procesai ir juose dalyvauti reikia.
– Ar pastebite, kad lietuviai per tuos penkis Europos Sąjungoje (ES) buvimo metus pasijuto didesni europiečiai?
– Kartais žmonės net nesupranta, kad būdami Briuselyje, mes nesame užsienyje. Čia yra užsienio reikalų komitetas, bet jis skirtas trečiosioms šalims. Tarp ES narių yra vidaus reikalai. Tarp jų nėra užsienio reikalų, nors narės kartais į juos įveliamos per trečiąsias šalis. Gali būti ir spaudimo, todėl atsiranda narių tarpusavio reikalai.
Ne vieną kartą susitikęs su rinkėjais esu paprastai paaiškinęs, kad turi keistis mūsų supratimas. Lenkija nėra užsienis, Švedija – ne užsienis, Vokietija – ne užsienis. Gyvename be sienų, važiuojame be vizų, studijuoti taip pat ypatingų leidimų nereikia. Yra šiokių tokių reikalavimų verslui, buvo svarstoma, ar naujosioms narėms turi būti atverta visa ES darbo rinka. Negerai, kai yra tokių apribojimų, bet tai laikina. Vis tiek mes jau esame ES viduje, o ne iš šalies ateinanti ir darbo joje ieškanti tauta.
– Gražiai kalbėjot apie stiklinį Briuselį, nors daug kas nemėgsta stiklinių namų ir jų dygimą kitose miestuose vadina briuselizacija.
– Briuselizacijos yra visur. Pavienių stiklo namų galima pristatyti ir mažame miestelyje Lietuvoje, kur jie sudarys didžiausią kontrastą visiems kitiems. Kalbu ne apie tai. EP su naująja jo dalimi turi užbaigtą urbanistinę kompoziciją. Tarsi veidrodžių karalystėje susidaro erdvės efektų, kurie sušvelnina tą negyvo metalo ir stiklo įspūdį, suteikdami naują kokybę. Šie pastatai atrodo jaukiai su savo erdve. Tame stikle dangus atsispindi, atrodo, kad ant gretimo namo debesys plaukia. Šie stiklo namai vienas su kitu turi funkcionalų ryšį.
– Dirbdamas Briuselyje iš arti matote Dalią Grybauskaitę. Ar tai lėmė, kad pasiūlėte „Tėvynės sąjungai“ paremti jos kandidatūrą į Lietuvos prezidento postą?
– Iš arti jos nematau. Matau, kai ji dalyvauja posėdžiuose kartu su kitais Europos Komisijos nariais. Viešai ji kalba labai aiškiai, trumpai, suprantamai. Matai, kad tai kvalifikuota specialistė, gražiai reprezentuojanti savo šalį. Matai, kad D.Grybauskaitei tinka tas postas, ir kad ji jį užima ne todėl, kad Lietuvai buvo suteikta teisė į jį pasiūlyti savo komisarę.
Mūsų komisarė užima vieną iš pačių svarbiausių postų ES. Tik žmonės turi suprasti, kad būdama tame poste, ji negali daryti kažkokių gerų darbelių Lietuvai, nes tai ją kompromituotų. Ir ankstesnis premjeras nesuprato, kad ji dirba Bendrijai ir yra atsakinga už ES dalykus. Bet D.Grybauskaitė visada gali duoti Lietuvai patarimų, perspėti Vyriausybę. Ji ir mums, europarlamentarams, pasako, kokią mato padėtį Lietuvoje, kad tai "nutransliuotume" savo šaliai.
D.Grybauskaitė – gera kandidatė. Ji gali padaryti gerų darbų Lietuvai, kuriai reikia permainų. Ji turi charakterį ir nelinkusi į kompromisus kaip Landsbergis.
