Šie rinkimai vyks augančio europiečių nepasitenkinimo fone. Tai dar kartą parodė savaitgalį „The Financial Times“ paskelbta apklausa, atskleidusi, kad „priešiškumas ES migrantams, ieškantiems darbo ir pašalpų, įsitvirtina didžiausiose bloko šalyse.“
Du trečdaliai britų, paklausti, ar ES turi per daug galių, atsakė teigiamai. Tai nieko nestebina, Didžioji Britanija visada buvo viena euroskeptiškiausių narių. Nustebino tai, kad taip pat mano pusė vokiečių ir beveik pusė ispanų.
Prieš kelias savaites diskusijų apie ES platformos „Debating Europe“ paskelbtoje apklausoje dauguma europiečių atskleidė manantys, kad nuo krizės pradžios vykdyta taupymo ir fiskalinės drausmės programa nebuvo sėkminga.
Du trečdaliai britų, paklausti, ar Europos Sąjunga (ES) turi per daug galių, atsakė teigiamai. Nustebino tai, kad taip pat mano pusė vokiečių ir beveik pusė ispanų.
Dar prieš tai Pew institutas parodė, kad ES ir jos institucijų reitingai gerokai smuktelėjo visose šalyse, išskyrus Vokietiją. Prancūzijoje tik 41 proc. gyventojų teigiamai vertina ES – netgi mažiau nei Jungtinėje Karalystėje.
Politinis konsensusas, ant kurio statomas Europos projektas, po truputį aižėja. Gali būti, kad kitų metų gegužę 170 iš 751 EP vietų atiteks partijoms, atvirai kritikuojančioms ES pagrindus.
Pagrindinė europiečių nepasitenkinimo priežastis – ekonomika. Nors sunkiausia euro zonos krizės dalis jau praėjo, Tarptautinis valiutos fondas prognozuoja, kad kitąmet augimas trijose iš penkių galingiausių Europos ekonomikų geriausiu atveju bus vangus.
„Europos lyderiai šiuo metu lenktyniauja su laiku, tikėdamiesi, kad ekonominės sąlygos pagerės greičiau, nei reformoms ir EU priešiška reakcija sugriaus visą bendros valiutos projektą“, – sako konsultacinės firmos „Spiro Sovereign Strategy“ įkūrėjas Nicholas Spiro.
Nesaugumas dėl ekonomikos kursto priešiškumą migracijai tarp ES šalių ir imigracijai iš toliau. Antisisteminės partijos naudojasi šiomis baimėmis, o rinkėjai nebetiki Europos Komisijos pateikiamomis statistikos interpretacijomis.
Nepopuliarus kompromisas
Kokie politiškai jautrūs šie klausimai visu gražumu atsiskleidė šį savaitgalį Prancūzijoje, kur visa vyriausybė ir prezidentas šokinėja dėl penkiolikmetės mergaitės Leonardos Dibrani.
 |
| Iš Prancūzijos deportuota Leonarda Dibrani (15) |
Ji buvo sulaikyta ekskursijos metu savo bendraklasių akivaizdoje, o vėliau deportuota į Kosovą, nes Prancūzija atmetė jos tėvų prieglobsčio prašymą. Dėl Leonardos deportacijos daugybė jaunų prancūzų išėjo į gatves protestuoti.
Prezidentas François Hollande'as, jausdamas spaudimą iš visų pusių, rado sprendimą, kuris netenkino beveik nieko. Jis pareiškė, kad Leonarda gali grįžti į savo mokyklą Prancūzijoje, tačiau su sąlyga, kad parvažiuos viena, be šeimos.
Prezidentas iškart sulaukė kaltinimų, kad skaldo šeimas, tačiau apklausos atskleidė, kad du trečdaliai prancūzų visai nenori, kad Leonarda grįžtų. Šiuo atveju nenuolaidžiai nusiteikusi vyriausybė turi minty visuomenės apklausas, rodančias augančią paramą radikalių dešiniųjų pažiūrų Nacionaliniam frontui.
Pastaruoju metu daug dėmesio sulaukė tragiškai pasibaigusios migrantų kelionės iš Afrikos į Italijos Lampedūzos salą.Italijoje, kur atvykėliai turėtų būti registruojami, daugeliui leidžiama keliauti į šiaurę be jokių dokumentų.
Apklausos rodo nepasitenkinimą tuo, kad nuo kitų metų sausio Rumunijos ir Bulgarijos piliečiai galės be apribojimų dirbti bet kurioje ES valstybėje – nors tai viena esminių ES laisvių.
Į taisykles užmerkiamos akys, tikintis, kad imigrantai iš Afrikos neužsibus Italijoje, o patrauks į tokias šalis kaip Švedija, kurios labiau pasirengusios juos priimti. Tikimasi, kad keliautojų istorijos dings iš laikraščių puslapių kuo greičiau.
Žengti atgal?
Apklausos taip pat rodo nepasitenkinimą tuo, kad nuo kitų metų sausio Rumunijos ir Bulgarijos piliečiai galės be apribojimų dirbti bet kurioje ES valstybėje – nors tai viena esminių ES laisvių.
Europos reformos centro straipsnyje apie EP rinkimus Heather Grabbe ir Stefanas Lehne pripažįsta, kad Europos Parlamentas vis dar nėra „priimamas kaip būtina politinio kūno dalis“.
Jie supranta demokratinio legitimumo poreikį, bet netiki, kad atsakymas – leisti politinėms grupėms parlamente nuspręsti, kas vadovaus Europos Komisijai.
Pasak H.Grabbe ir S.Lehne, toks kelias ne tik gali baigtis partiniu prezidentu, bet ir nė kiek nepadės pelnyti rinkėjų palankumo. Jų manymu, rinkimų kampanijoje reikėtų daugiausia dėmesio skirti ES laimėjimams – bendrai rinkai, galimybei laisvai keliauti ir t.t. Jie taip pat mano, kad euroskeptiškų partijų argumentus reikia atremti tiesiai šviesiai.
„Tikrovė tokia, kad nebeįmanoma grįžti prie autonomiškai nacionaliniu lygiu formuojamų ūkio ar migracijos politikų“, – teigia autoriai. Jie norėtų priminti, kad „grįžimas“ reikštų aukštesnes kainas ir kliūtis keliaujant.
Tad mūšio laukas jau ruošiamas. ES šalininkai pasiryžę, kad pagrindinis rinkimų klausimas būtų Europos ateitis. Jie prašys rinkėjų nuspręsti, ar jie nori žengti žingsnį atgal ir prarasti tai, kas jau pasiekta. Tačiau jiems teks suremti ietis su partijomis, kurios tvirtins, kad taupymo politika nuskurdino pietų europiečius, kad biudžetus ir politikas diktuoja tolimi šeimininkai ir kad Briuselis yra aklas atskirų šalių nerimui dėl migracijos ES viduje ir imigracijos iš trečiųjų šalių.
Artimiausią pusmetį girdėsime aistringus ginčus dėl Europos projekto ateities.
