Išankstinė bausmė
Kartais sunku net suprasti, kodėl vienu ar kitu metu Rusijos užsienio politika įgauna tokias agresyvias formas, kaip tai atsitiko praėjusią savaitę. Lietuvos vežėjų ir pieno produktų gamintojų terorizavimas lyg ir būtų paaiškinamas tuo, kad Rusija stengiasi tokiu būdu paremti savas įmones.
Tačiau atsižvelgiant į tai, kad joks svarbus ekonominis ar teisinis sprendimas Rusijoje nebūna priimamas be politinių priežasčių, kur kas labiau tikėtina, kad sunkvežimių eilės pasienyje labiau sietinos su Molotovo ir Ribbentropo pakto metinėmis bei politine parama Ukrainai ir Gruzijai. Na, kad nesugalvotų lietuviai vėl garsiai prisiminti neva niekada nebuvusios okupacijos. Juk tai, kad jokios okupacijos nebuvo, jau įrodė modernusis Rusijos mokslas ir ta pati nuostata faktiškai įtvirtinta Rusijos įstatymuose.
Sena tradicija
Neoficialios ekonominės sankcijos valstybėms kaimynėms yra sena putinistinės Rusijos tradicija. Bene ryškiausias jos pavyzdys – prieš dešimtmetį įvesti protekcionistiniai geležinkelių tarifai (beje, galiojantys ir šiandien), kurių dėka Rusija sugebėjo nukreipti krovinių srautus iš Baltijos šalių uostų į savus.
Prekybinės sankcijos taip pat ne naujiena. Jos jau ne kartą buvo įvedamos Gruzijai, Moldovai bei Estijai, kai pastarosios šalys neįtikdavo Rusijai dėl įvairiausių priežasčių. Galima paminėti ir masinį gruzinų verslininkų išvarymą iš Maskvos. Visai šviežias pavyzdys – išpuolis prieš Baltarusijos pieno produktų gamintojus (identiškas dabartiniam lietuviškajam variantui). Pastarosios sankcijos buvo įvestos įtarus, kad Aleksandras Lukašenka ėmė vis labiau dairytis į Vakarus.
Tradicija, žinoma, graži, bet kiek naudos ji duoda pačiai Rusijai? Nė vienos iki šiol neoficialiai taikytos prekybinės sankcijos nepakeitė politikos valstybių, prieš kurias jų buvo imtasi. Kiekvieną kartą Rusijos įvaizdis pasaulyje buvo pažeidžiamas. Bene vienintelė nauda – Rusijos valdžia galėdavo tuo pasipuikuoti prieš savo piliečius. Suprask, „matėte, kaip mes jiems parodėm!?“
Pamokėlė ukrainiečiams
Ekonominės sankcijos – tai viena, o štai politinė pamokėlė ukrainiečiams – jau visai kas kita. Dmitrijaus Medvedevo kreipimasis į Ukrainos prezidentą Viktorą Juščenką (šiaip jau akivaizdžiai skirtas ne tiek pastarajam, kiek ukrainiečių rinkėjams) priminė psichinės ligos paūmėjimą. Pažėręs krūvą siaubingų kaltinimų, D.Medvedevas pareiškė tikįs, kad „naujoji Ukrainos politinė vadovybė sugebės geriau plėtoti santykius su Rusija“.
Pasipiktinimas dėl suartėjimo su NATO dar gali būti suprantamas, tačiau atvirai ir net grasinančiu tonu aiškinti suverenios valstybės piliečiams, kad kitais metais vyksiančiuose rinkimuose jie balsuotų už tą kandidatą, kuris patiks Rusijai – įžūlumo viršūnė. Net Rusijai, kuri įsivaizduoja, kad viskas, kas daroma be jos leidimo – Vašingtono imperialistų sąmokslas. Apie tai, kad pasaulyje egzistuoja laisvo apsisprendimo teisė, Rusija seniai pamiršo.
Broliškos tautos
Negalima pamiršti ir dar vieno praėjusią savaitę vykusio Rusijos vadovų šou - Vladimiro Putino vizito į Abchaziją. Griausmingai pažymėjęs šlovingos pergalės prieš Gruziją metines Rusijos premjeras (žinoma, net nepasivarginęs pranešti apie tai Tbilisiui) atvyko į Suchumį, kur pažėrė gausybę paramos pažadų. Vienas jų – ateinančiais metais skirti apie milijardą litų Rusijos kariniam kontingentui šiame regione stiprinti. Negi Rusija ruošiasi dar vienam karui? Pastaruoju metu tuo nesunku patikėti.
JAV ir Europos Sąjunga pasmerkė šį vizitą, tačiau Rusijai tai nė kiek nerūpi. Maskvai ir vėl daug svarbiau tai, jog valstybinė jos televizija galės visą savaitę postringauti apie tai, kad rusai visada skubės į pagalbą „broliškoms tautoms“. Žinoma, pamirš paminėti, kiek šių „brolių“ šiemet Rusijoje nužudė rusų nacionalistai.
Daro, nes gali
Iš principo, panašius demaršus Rusija vykdo daugiausia todėl, kad paprasčiausiai gali tai daryti. Jai nerūpi tarptautinė nuomonė ir netgi nebūtina svari priežastis. Supervalstybė juk turi demonstruoti savo galybę, kad visi „labusai“ ir „čiurkos“ žinotų savo vietą.
O gal ir prezidentui įdomu pažaisti pasaulio valdovą. Štai, premjeras V.Putinas vis labiau pasineria į pusiau erotines fotosesijas Tuvos kalnuose bei mokslines ekspedicijas į Baikalo ežerą. Tai kur kas malonesni užsiėmimai nei kova su kokia nors ekonomikos krize. O D.Medvedevui jau taip pat pabodo, kad pikti liežuviai jį vadina V.Putino marionete. Gal praėjusios savaitės isterijos protrūkiai ir yra tas įrodymas, kad ir prezidentas Rusijoje šį tą „gali“?
