Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Donaldo Trumpo užsienio politikos revoliucija

Donaldas Trumpas kalbasi su Vladimiru Putinu
„Scanpix“/AP nuotr. / Donaldas Trumpas
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

Sąmyšis, kurį Donaldas Trumpas sukėlė savo netašytais vykdomaisiais įsakais ir gerokai prieštaringu Kabineto narių pasirinkimu, konservatyviems jo kritikams tarsi dar teikia vilties. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis nederėtų leisti pasimiršti vienam nerimą keliančiam D.Trumpo inauguracinės kalbos aspektui, portale nationalreview.com rašo amerikiečių politikos apžvalgininkas ir knygų autorius Charlesas Krauthammeris.

Užsienio politikos temai buvo skirta kur kas mažiau dėmesio, negu šitokia revoliucinga deklaracija buvo verta. Ja iš esmės performuluota Amerikos nacionalinio intereso koncepcija – kaip ji buvo suprantama nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.

Sąsajos su Antrojo pasaulinio karo nuotaikomis

D.Trumpas kalba apie pasaulį, kuriame santykiai su užsieniu grindžiami principu „kiek vienas laimi, tiek kitas pralaimi“. Jei kažkas laimi, Amerika pralaimi. Kaip antai: „Ištisus dešimtmečius mes turtinome užsienio pramonę savosios, amerikietiškosios, sąskaita; subsidijavome kitų šalių kariuomenes“, skurdindami savąją. Ir dar viena – ypač reprezentatyvi – citata: „Mūsų vidurinei klasei priklausantis turtas yra išnešiotas iš žmonių namų ir išbarstytas po visą pasaulį.“

D.Trumpas neakcentuoja skirtumo tarp draugų ar nedraugų ir nieko nekalba apie laisvę. Tikriausiai reikėtų suprasti, kad visi tik ir ieško galimybės amerikiečius išnaudoti, išsunkti ir aplenkti.

Štai Johnas F.Kennedy savo inauguracinėje kalboje tvirtino remsiąs visus draugus ir priešinsiąsis visiems nedraugams, kad tik laisvė klestėtų. Ch.Krauthammeris atkreipia dėmesį, kad D.Trumpas neakcentuoja skirtumo tarp draugų ar nedraugų ir nieko nekalba apie laisvę. Tikriausiai reikėtų suprasti, kad visi tik ir ieško galimybės amerikiečius išnaudoti, išsunkti ir aplenkti.

Tačiau daugiau taip nebebus. D.Trumpas sako: „Nuo šios dienos – pirmiausia – Amerika“.

Autorius sako mėginąs įsivaizduoti, kaip tai skamba už Amerikos ribų. „Pirmiausia – Amerika“ – taip vadinosi Charleso Lindbergho vadovaujama organizacija, kuri priešinosi Franklino D.Roosevelto ketinimams įsitraukti į Antrąjį pasaulinį karą, idant Amerika išlaikytų neutralią poziciją tarp Winstono Churchillio Britanijos ir Adolfo Hitlerio Vokietijos.

Ch.Krauthammeris teigia nesiekiantis įrodyti, kad D.Trumpas sąmoningai mėgdžioja Ch.Lindberghą. Pasak jo, kažin ar D.Trumpas apskritai suvokia šią sąsają. Ko gero, jam tiesiog patiko pati frazė. Tačiau jis teigia esąs tikras, kad pasaulio sostinės gerai prisimena praeities įvykius ir supranta užuominas apie naująjį Amerikos izoliacionizmą. D.Trumpas pats užvedė jas ant kelio, pabrėždamas, kad visos šalys turi teisę pirmiausia rūpintis savo interesais. Taip pat ir Amerika.

Naujoji Amerikos vizija

Yra tvirtinančių, kad Amerikos interesų iškėlimas į pirmą vietą yra paprasčiausias Amerikos išskirtinumo patvirtinimas. Tačiau yra priešingai. Tai – antitezė. Taip Amerika prilyginama visoms kitoms šalims, kurios save išskiria pagal partikuliaristinį kraujo ir žemės bendrumu pagrįsto nacionalizmo modelį. Iš kitų valstybių Amerika iki šiol išsiskyrė ir buvo unikali tuo, kad savo nacionalinį interesą suprato ne tik kaip siauras ekonomines ir saugumo reikmes – Amerikai buvo tiek pat svarbu, kad ir jos sąjungininkai būtų visapusiškai saugūs ir laimingi. Taikaus pasaulio, kuriame klestėtų atvira prekyba ir būtų rūpinamasi vienas kito saugumu, viziją sukūrė prezidentas Harry S.Trumanas. Po jo šia vizija rėmėsi visi JAV prezidentai. Iki šiol.

„Maršalo planas“ ėmė iš amerikiečių vidurinės klasės ir atidavė kitiems, svetur. Bet tam buvo priežastis. Iš dalies – altruizmas, bet iš esmės – noras stabilizuoti Vakarų Europą kaip patikimą apsaugą nuo visuotinio egzistencinio blogio.

Pasak Ch.Krauthammerio, yra svarstančių, kad galbūt D.Trumpas taip tik gudrauja, tikėdamasis užsiimti patogesnę poziciją derybose dėl prekybos arba aljanso sąlygų. Kita vertus, yra įsitikinusių, kad D.Trumpo nuomonė yra taip sparčiai kintanti ir nepastovi, jog šios jo kalbos tėra tik eiliniai purslai, ištiškę iš didžiosios purvynės. Štai, pavyzdžiui, vos prieš dvi savaites jis aiškinęs, kad NATO yra pasenusi institucija, o dabar jau tvirtinąs, kad šis Aljansas jam – labai svarbus.

Abu šie tvirtinimai yra akivaizdžiai klaidingi. Inauguracinė kalba – tai ne improvizuotas spektaklis. Šie žodžiai – tai mažiausiai trijų savaičių įtempto kūrybinio darbo rezultatas, atspindintis, pasak paties D.Trumpo, jo filosofiją. Juolab kad įžanginėje savo proklamacijos dalyje, idant išsklaidytų bet kokias galimas abejones, D.Trumpas skelbia: „Nuo šios dienos mūsų šalis laikysis naujos vizijos.“

Autoriaus nuomone, piešdamas savo viziją, D.Trumpas klaidingai suprato gerokai įžvalgesnės ir kur kas toliau siekiančios H.Trumano vizijos logiką. Taip, „Maršalo planas“ ėmė iš amerikiečių vidurinės klasės ir atidavė kitiems, svetur. Bet tam buvo priežastis. Iš dalies – altruizmas, bet iš esmės – noras stabilizuoti Vakarų Europą kaip patikimą apsaugą nuo visuotinio egzistencinio blogio.

Ar atsiribodama Amerika išsaugos savo didybę?

Taip, per Šaltąjį karą Amerika pavežėjo ne vieną „zuikį“. Ir, nors našta buvo nelengva, toks pasirinkimas nebuvo lengvabūdiškas geraširdiškumo aktas. Tai buvo gerai apgalvotas savo interesų gynimas. Straipsnio autoriaus įsitikinimu, remdama Vokietijos, Pietų Korėjos, Turkijos ir daugelio kitų valstybių kariuomenes ir taip užsitikrindama jų palaikymą, Amerika laimėjo kur kas daugiau, nei būtų laimėjusi tuo atveju, jei visame pasaulyje būtų dislokavusi dar daugiau amerikiečių pajėgų ir taip dar labiau rizikavusi ir savo krauju, ir turtu.

Dabar Amerikai gresia atsiriboti ir sumenkti. Kad tai nėra vien teoriniai išvedžiojimai, įrodo D.Trumpo seniai žadėtas, tačiau vis tiek netikėtas JAV pasitraukimas iš Ramiojo vandenyno partnerystės sutarties (TPP) – pirmasis svarbus jo užsienio politikos doktrinos įgyvendinimo vaisius. Praėjusiais metais Singapūro ministras pirmininkas JAV senatoriui Johnui McCainui užsiminė, kad jei Amerika pasitrauktų iš TPP, su Azija jai tektų atsisveikinti. O regiono reikalus jis išmano.

70 metų Amerika puoselėjo tarptautinę atviros prekybos ir demokratinių susitarimų sistemą ir prisidėjo prie visuotinės Amerikos ir Vakarų gerovės ir klestėjimo. Pasaulinė lyderystė buvo tai, kas darė Ameriką didžią. Dabar tos didybės atsisakoma savo noru.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min