Keletas svarbių detalių, į kurias norėčiau atkreipti dėmesį, prieš kalbėdama apie karo aidus iš šios teritorijos. Tai – Doneckas (rodo į nuotraukas iš proukrainietiško mitingo Donecke) ir tai Ukraina. Donbasas taip pat Ukraina. Tai sociologija, kuri ir kovą, ir balandį, ir gegužę rodė visada tą patį rezultatą – 65–67 proc. išreiškė norą gyventi Ukrainoje. Trečdalis norėjo (gyventi) Sovietų Sąjungoje, Rusijoje, „Donecko liaudies respublikoje“.
Donbasas negrįš į Ukrainą, nes Donbasas neegzistuoja.
Ten (Donbase) nevyksta pilietinis karas, mes tai suprantame, tai Rusijos karas prieš Ukrainą. Bet 20 proc. gyventojų, kurie įeina į Rusijos suformuotus karinius junginius (turimi galvoje prorusiški teroristai, kuriuos remia Maskva, – red. past.), kas šie žmonės?
Amerikiečių sociologas Franzas Boasas iškėlė labai įdomią hipotezę, kad tuo pat metu tie patys žmonės gali gyventi skirtingose chronologinėse tvarkose. Taigi, tas balsas, kurį mes girdime dabar, yra nusavinančio ūkio balsas. Tai balsas, kalbant Friedricho Engelso terminais, ūkio, kuris nieko negamina, pasaulį suvokia kaip priešišką gamtai, kuri gali duoti, o gali ir neduoti.
Čia kanalizacijos dangtis yra toks pats valgis, kaip ir bananas. Kapinių tvoros, metalinės įmonių konstrukcijos – visa tai galima nupjauti ir parduoti. Čia nėra nuosavybės ir negali būti suvokimo apie ją. Gamta duoda, mes imam, mes – nevagiame. Kas gali riboti, jeigu neegzistuoja nuosavybė? Tas, kuris stipresnis. Vadas.
Jeigu pasidalinsi su vadu, atneši jam auką – medžioklė bus sėkminga. Čia nėra rytdienos, kaip tokios, čia nėra susimąstymo apie ateitį. Diena pragyventa – ir gerai, pagyvensime dar. O galbūt numirsime – mirties refleksijos taip pat nėra. Yra tik priešiškas pasaulis – gamta, priešiški „kiti“. Nėra klausimo „kas aš?“ ir atsakymo į jį taip pat nėra.
Bet tada buvo gerai, o kalėjimas – taip pat gera vieta. Kadangi ten maitina, galima gyventi, pagaliau yra šilta.
Šis pasaulis turi savo „aukso amžių“. Šiame „aukso amžiuje“ buvo kalnakasiai ir šaltkalviai bei aukščiausiasis vadas, kuris sėdėjo Kremliuje ir buvo rūstus, labai rūstus. Bet tada buvo gerai, o kalėjimas – taip pat gera vieta. Kadangi ten maitina, galima gyventi, pagaliau yra šilta. Šį „aukso amžių“ prisimena ne visi, jis jau apipintas legendomis. Tame „aukso amžiuje“ buvo Didžioji pergalė, kuomet „mūsiškiai“ nugalėjo „nemūsiškius“ – fašistus, kokie mes tada buvome šaunuoliai.
Gėrio čia niekas nematė. Gėriu čia niekas netiki (aš vis kalbu apie tuos 20 proc.)
Egzistuoja nuomonė, kad šąlantys, alkani žmonės supras, kad jiems su Ukraina buvo geriau ir jie grįš atgal. Jiems nebuvo gerai. Jie gyveno labai blogai. Ir taip, kaip jie gyvena dabar, jie gali gyventi dar ilgai.
Baigdama noriu pasakyti, kad žydų maldos užbaigiamos pasakymu „Iki susitikimo Jeruzalėje“. Ir daugybę tūkstančių metų žydai taip užbaiginėdavo savo maldas. Noriu pasakyti doneckiečiams ir luhanskiečiams, ir tiems ukrainiečiams, kurie nori ne tik mylėti Ukrainą, bet ir kažką padaryti vardan jos – iki susitikimo Donecke. Donbasas negrįš į Ukrainą, nes Donbasas neegzistuoja. Čia bus arba Ukraina, arba nebus nieko. Iki susitikimo Donecke.
