Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Donecko oro uosto gynėjai (2): pragaru pavirtusį miestą gina žali jaunuoliai

„Pravyj Serktor“ medikų komanda Peskuose. Jana – kairėje.
Dovydo Pancerovo nuotr. / „Pravyj Sektor“ medikų komanda Peskuose.
Šaltinis: SPECIALIAI 15MIN.LT IŠ UKRAINOS
2
Skaitysiu vėliau
A A

Mūsų automobilis staugia ir dreba kaip į žemę krintantis lėktuvas, o spidometro rodyklė glaudžiasi prie didžiausios greičio padalos lyg prispausta vėtros. Skriejame minosvaidžių ir „Grad“ raketų išraustu keliu, o pakelėje gulinčios medžių nuolaužos ir sudegusių tankų griaučiai net virpa. Privalome kuo greičiau įveikti tuos du kilometrus, nes šitame pragaro ruože smarkiai spjaudosi prorusiškų separatistų minos ir kulkos.

TAIP PAT SKAITYKITE: Donecko oro uosto gynėjai (I): nutrūktgalviai medikai ir sužeistieji, kurie veržiasi į frontą

„Jie ten“, – per triukšmą išgirstu devyniolikmečio Desiatkos balsą. Kaire ranka tvirtai laiko iš įtampos virpantį vairą, o dešine – rodo į pilką, drėgną laukymę, plytinčią šalia kelio. Kažkur tarp tų šaltų, bedvasių žolių ir kolchozo liekanų tupi prorusiškų separatistų šauliai ir ugnies koreguotojai.

Tą šaltą, apsiniaukusį rudens rytą skriejome subombarduotu rajoniniu keliu, kuris jungia šiaurės vakaruose esantį Donecko priemiestį Pervomaiską ir pragaru virtusį Peskų miestelį, prisišliejusį prie Sergejaus Prokofjevo tarptautinio oro uosto griuvėsių.

Tai ir pragaro, ir šventasis kelias vienu metu. Tie du suvargę kilometrai yra vienintelė gija, kuri jungia įtvirtintas Ukrainos kariuomenės pozicijas ir priešakinę Donecko fronto liniją. Tik šituo keliu galima patekti į Peskus ir oro uosto terminalą, tačiau kiekviena kelionė yra tikras išbandymas – prorusiškų separatistų pozicijos yra taip arti, kad nuo jų kvėpavimo gali aprasoti automobilio langai. Jų žvalgai tupi už puskilometrio nuo kelio, todėl apšaudomas beveik kiekvienas automobilis.

Donecko oro uosto rajonas.
Donecko oro uosto rajonas.

Skriedamas jaučiu kiekvieną kelio metrą, kiekvieną duobę, kurią išmušė pratrūkęs minos apvalkalas, kiekvieną nuo medžio atitrūkusią šaką, kurios traška po mūsų ratais.

Du kilometrai gryno adrenalino ir pojūčio, kad tavo instinktai yra įaudrinti lyg išbadėjusio, nuo grandinės nutrūkusio žvėries.

Tas laukinis jausmas neapleidžia net tada, kai pagaliau praskrendame pirmąjį ukrainiečių blokpostą Peskų miestelyje ir, tarsi, pasidaro saugiau. Prasideda kelionė po Donecko fronto priešakines linijas, kuriose iki šiol užsienio žurnalistai nesilankė.

„Išsikrauname daiktus ir tada galėsime pasivažinėti po miestą“, – sako „Pravyj Sektor“ medikų lyderė Jana, kai sustojame apgriauto namo kieme. Kažkada tai buvo brangus užmiesčio vasarnamis, priklausęs kokiam nors Donecko verslininkui arba valdininkui. Dabar rūsyje įsikūrė „Pravyj Sektor“ savanorių bataliono medikai, su kuriais atvažiavome į Peskus.

Žinokit, atiduočiau viską, kad galėčiau jums tiksliai paaiškinti, koks keistas jausmas užplūdo išlipus iš automobilio ir išėjus į gatvę. Užburiantis kaip švelnus laumės prisilietimas po bemiegių klajonių.

Šitame mirusiame mieste taip tylu, kad girdžiu šnabždančią sulaukėjusią gamtą. Girdžiu kiekvieną nesudraskytą medžio lapą ir kiekvieną žolės stiebą, kurie plaikstosi apleistų sodybų kiemuose. Šiaurys atpučia sulaukėjusių šunų gaujos tipenimą. Rodos, kad šitoje prakeiktoje vietoje jie vieninteliai dar turi kur skubėti. Kontūzyti katinai į juos nebekreipia dėmesio, tik trinasi gatvėmis lyg laukdami iš dangaus atskrendančios mirties.

Atrodo, kad Peskus užliejo galingas neapykantos tvanas, per trobų ir automobilių langus išplovęs visą žmogiškumą, o tada miestelis lyg sustingo dideliame ledo gabale, kurį dabar bando suskaldyti artilerijos kirtikliai.

Atrodo, kad Peskus užliejo galingas neapykantos tvanas, per trobų ir automobilių langus išplovęs visą žmogiškumą, o tada miestelis lyg sustingo dideliame ledo gabale, kurį dabar bando suskaldyti artilerijos kirtikliai.

Pajuntu, kad esu toks gyvas, koks, rodos, niekada nebuvau. Godžiai kvėpuoju degėsiais ir paraku kvepiantį rytinį rūką, kuris maloniai vėsina. Visa savo esybe jaučiu tą keistą erdvę, kurioje atsidūriau. Suvokiu, kad bet kurią akimirką šitą užliūliuojančią ramybę gali nutraukti kurtinantis minos švilpimas ir turėsiu tik keturias sekundes parkristi ant žemės.

„Ėėė, drauguži, tu čia nestovėk, snaiperiai va ten“, – nuo kelio mane patraukia Režisierius ir parodo pirštu į gatvės pabaigą, paskendusią rūke.

Ilgaplaukis vaikinas ant peties laiko „Kalašnikovą“, o vėjas plaiksto ilgaskvernį švarką. Režisierius atrodo kaip poapokaliptinio pasaulio medžiotojas, kuris net išnykus žmonijai žino, kaip išgyventi tarp griuvėsių. Jis yra vienas iš „Pravyj Sektor“ bataliono. Vaikino užduotis – sukurti dokumentinį filmą apie šitą mistinę vietą.

Dovydas Pancerovas nuotr./Peskų miestelio dalis, kuri yra arčiausiai separatistų kontroliuojamos teritorijos.
Dovydo Pancerovo nuotr./Peskų miestelio dalis, kuri yra arčiausiai separatistų kontroliuojamos teritorijos.

Dar prieš pusmetį apie Peskus žinojo tik Donecko gyventojai. Čia gyveno apie pustrečio tūkstančio žmonių, o Ukrainoje tai – tik smiltis bedugnėje šachtoje.

Peskai buvo niekuo neišsiskiriantys. Nebent tuo, kad čia gyveno pasiturinčių ūkininkų, verslininkų ir valdininkų, todėl kasdienybė buvo ne tokia skurdi kaip kitose panašaus dydžio Rytų Ukrainos gyvenvietėse. Peskuose mačiau ne vieną brangų, naujos statybos namą, o tai – retas vaizdas Donbase.

Individualūs namai ir sodybos aplipusios plačią, asfaltuotą gatvę, kuri veda į S.Prokofjevo tarptautinį oro uostą. Pačioje širdyje, prie erdvios sankryžos, stovi šiuolaikinės statybos maldos namai. Šalia miestelio buvo įkurtos kelios žemės ūkio bazės, kurios labiau primena sovietinius kolchozus.

Dovydas Pancerovas nuotr./Peskų miestelio dalis, kuri yra arčiausiai separatistų kontroliuojamos teritorijos.
Dovydo Pancerovo nuotr./Peskų miestelio dalis, kuri yra arčiausiai separatistų kontroliuojamos teritorijos.

Dabar Peskai yra sugriauti minų, „Grad“ ir „Uragan“ sistemų raketų, tačiau miestelio vardas tapo kovos su Rusija simboliu. Apie jį žino net fronto neužuodžiantys kijeviečiai. Ukrainos televizijos dieną ir naktį pasakoja apie šitą Donecko priemiestį, nes tai yra priešakinė fronto linija, kurios pavojingiausia dalis – už kilometro stūksantis S.Prokofjevo tarptautinio oro uosto terminalas.

Iš esmės Peskai ir kiborgų tvirtovė yra vieningas frontas – dviejų dalių vartai, kuriuos kiekvieną dieną bando išlaužti prorusiški zombiai iš Donecko. Jei šitie vartai lūš, tai jie įsirėš į Ukrainos kariuomenės pozicijas.

Kiek tiksliai karių ir technikos sutelkta Peskuose, nežinau. Tai yra karinė paslaptis. Galiu tik spėti, kad miestelyje yra keli šimtai karių. Toks įspūdis susidarė, kai aplankėme visus ten įsikūrusius dalinius. Tai vyrai iš Ukrainos reguliariosios kariuomenės 79-osios oro desanto brigados, 75-osios ir 93-iosios brigadų, specnazo ir „Pravyj Sektor“ bataliono.

Mane pribloškė, kad karių šitame, rodos, gyvybiškai svarbiame rajone yra labai mažai. Jie gyvena šiukšlynuose, yra sušalę, pavargę ir labai nusivylę karo vadais.

Dovydas Pancerovas nuotr./Tankistų bazė Peskuose.
Dovydo Pancerovo nuotr./Tankistų bazė Peskuose.

„Esu čia tris mėnesius, bet nemačiau čia net pulkininko“, – sako tankistas, kuris praėjusią dieną grįžo iš Donecko oro uosto. Tai buvo galima atspėti, nes visų terminalo gynėjų akys yra panašios. Tarsi likimas jų žvilgsnius būtų paženklinęs tatuiruote, kad kiborgai vienas kitą galėtų atpažinti.

Tankistų užduotis yra ginti Peskus, jei prasidėtų separatistų puolimas. Vienas tankas nuolat budi prie Donecko oro uosto. Taip pat suvargę tankai it begemotai lydi BTR kolonas, važiuojančias prie terminalo.

Tankistų užduotis yra ginti Peskus, jei prasidėtų separatistų puolimas. Vienas tankas nuolat budi prie Donecko oro uosto.

Tankistai įsikūrę kažkokiame tamsiame, drėgname sandėlyje, kur kvepia buržuikos šiluma ir virtos bulvės. Susėdę prie stalo trys paišini tankistai tylėdami kažką srebia iš aliuminio lėkščių, vienas kaukėtas karys miega, o dar du parkritę ant bulvių maišų žiūri į televizorių, stovintį už penkių metrų.

Sandėlyje kabo narvelis, kuriame miega sužeistas žiurkėnas. Atmosfera tokia slogi, kad trūksta tik anglimi nupieštų mamutų ant sienų.

Dovydas Pancerovas nuotr./Tankistų bazė Peskuose. Narvelyje – sužeistas žiurkėnas.
Dovydo Pancerovo nuotr./Tankistų bazė Peskuose. Narvelyje – sužeistas žiurkėnas.

Sunku paaiškinti, kodėl Peskų ir Donecko oro uosto gynėjai gyvena tokiomis sąlygomis. Viena vertus, jie patys nesirūpina savo karine disciplina, patys netvarko aplinkos, kurioje gyvena. Tačiau keistas ir kitas dalykas – tie keli šimtai nuvargusių vyrų nuolat patiria išbandymus, o už trijų kilometrų esančioje ramioje Tonenkos gyvenvietėje sutelkta keliolika tankų, šarvuočių, zenitinių pabūklų, yra specnazo karių, tačiau Ukrainos karo vadai nesiunčia jų į Peskus.

Subombarduoto miestelio gatvėse mačiau tik kelis tankus „T-64 Bulat“, taip pat – šarvuočių BTR koloną, kuri judėjo oro uosto link. Nemačiau nei „Grad“ sistemų, nei sunkiosios artilerijos. Sugriautuose kiemuose buvo įrengtos 120 mm minosvaidžių pozicijos, kurios tapo vienu svarbiausių separatistų taikinių Peskuose.

„Mes juos taip deginom, kad apsišikę iš baimės sėdėjo!" – ugningai, vos ne šaukdamas sako minosvaidininkas Vladimiras. Patyręs karys į Peskus buvo atvežtas rugpjūčio 20-osios naktį ir jau po dviejų valandų stojo į mūšį. – Jie puolė terminalą su tankais, o mes juos taip pasvilinome, kad pabėgo ožiai! Dabar internete siūlo po 20 tūkst. grivinų už mūsų galvas, bijo.“ Balsas skamba labai audringai, tačiau žvilgsnis – sustingęs, lyg būtų aklas. Kalbėdamas lėtai trypčioja botais, kurie labiau tiktų mindžioti lysves, o ne priešus.

Dovydas Pancerovas nuotr./Minosvaidininkas Vladimiras buvo vienas pirmųjų, kuris atvyko į Peskus.
Dovydo Pancerovo nuotr./Minosvaidininkas Vladimiras buvo vienas pirmųjų, kurie atvyko į Peskus.

Šitie minosvaidininkai buvo pirmieji, kurie atvyko į Peskus vasaros pabaigoje. Įsikūrė sugriautoje žemės ūkio bazėje, kur tuo metu jau buvo įrengti BTR šarvuočių garažai. Minosvaidžių pozicijos buvo išraustos erdviame bazės kieme.

Šį rytą kariai kaip tik tvirtina savo duobes dėžėmis nuo skeveldrinių-fugasinių minų – prikrovus smėlio jos tampa patikimu skydu.

Minosvaidininkai pasakoja, kad šitame kare artilerija yra pats svarbiausias ginklas, kad aršiausi susišaudymai vyksta naktimis, o pagrindinė užduotis – remti Donecko oro uosto kiborgus ugnimi, kai vyksta separatistų atakos.

Mes kalbamės, o prie bazės vartų sutrata automatas. Pažiūriu į tą pusę – matau, kad už puskilometrio juda žmogystos, tačiau nesuprantu, kas vyksta ir kieno tai kariai. Gali būti, kad separatistų patrulis, nes ir jie užklysta į miestelį. Bet nesigilinu, daugiau šūvių nebegirdžiu.

Mūsų tikslas – labai greitai perbėgti į kitą gatvės pusę, kuri yra maždaug už dešimties metrų, ir prisiglausti prie storo kamieno. Kelio dangą išarė minosvaidžiai ir rudens lietūs, todėl Režisierius įspėja: nepaslyskit! Po to reikės bėgti dar dešimt metrų ta pačia kryptimi ir tik tada būsime saugūs – separatistų snaiperiai ir kulkosvaidininkai mūsų nebematys.

Dovydas Pancerovas nuotr./Peskų miestelio dalis, kuri yra arčiausiai separatistų kontroliuojamos teritorijos.
Dovydo Pancerovo nuotr./Peskų miestelio dalis, kuri yra arčiausiai separatistų kontroliuojamos teritorijos.

Perbėgome į Peskų vakarinę dalį, kuri yra arčiausiai separatistų pozicijų. Šitoje vietovėje net medinės trobos gūžiasi prie žemės, o skylėti stogai baugščiai dairosi į dangų.

Perbėgome į Peskų pietinę dalį, kuri yra arčiausiai separatistų pozicijų. Šitoje vietovėje net medinės trobos gūžiasi prie žemės, o skylėti stogai baugščiai dairosi į dangų.

„Ei, vyručiai, nefilmuokite pozicijų!“ – mums už nugarų prabyla sustiręs karys, kurio iki šiol nemačiau. Tuo metu bandžiau nufotografuoti šiukšlyną, kuriame įrengta kulkosvaidininko pozicija ir improvizuotos slėptuvės. Karys aiškina, kad to daryti negalima. Pasiduodu, nes šitoje gatvėje yra ne viena tokia pozicija, įrengta tarp separatistų stebimos gatvės, per kurią bėgome, ir gyvenamųjų pastatų, kur ilsisi kariai.

Po kelių akimirkų iš trobų ir sodybų kiemų pradeda slinkti pavargę kariai. Jau sulenkti šalčio, veidus apipurškusi šalta, rudeninė apatija, o ant uniformų – lyg medaliai kabo purvo dėmės, kurios primena apie naktinius šokius tarp švilpiančių bombų. Tie pėstininkai saugo pirmąją Peskų gynybos liniją.

„Va, pažiūrėk, kas iš mūsų namų liko“, – piktinasi karys, rodydamas į apgriautą mėlyną medinę trobą. Šiame pastate gyveno vienas iš 79-osios oro desanto brigados skyrių. Per bombardavimą į trobą pataikė „Grad“ raketa ir suniokojo statinį. Kariai liko gyvi, nes tuo metu nebuvo pastate.

Dovydas Pancerovas nuotr./Peskų miestelio dalis, kuri yra arčiausiai separatistų kontroliuojamos teritorijos.
Dovydo Pancerovo nuotr./Per bombardavimą buvo apgriautas pastatas, kuriame gyveno 79-osios oro brigados vieno iš skyrių kariai.

Keli kariai priėjo prie mūsų, nes norėjo parūkyti ir pasikalbėti. Juk retai čia atvyksta žmonės, kurių širdys nėra išsipūtusios nuo išgyvenimų, todėl galima į jas prigrūsti murzinų prisiminimų apie Peskus ir taip jais atsikratyti.

Pasakojo, kad vargšai naujokai atvyksta su vasarinėmis uniformomis, be apatinių drabužių, nepatogiais batais. Pasakojo, kad praėjusią naktį per bombardavimą mirtinai buvo sužeistas karys. Kalbėjo, kad fronte palūžta visi ir tai visiškai nesusiję su žmogaus moraliniu tvirtumu.

Tos kalbos atspindi lėtai tekančią karių kasdienybę. Puolimų čia beveik nebūna, tik nedidelės diversantų grupės ieško taikinių artilerijai. Todėl šitas karas man primena Pirmąjį pasaulinį: ant Peskų nuolat mėtomos minos ir raketos, apšaudomi beveik visi atvažiuojantys automobiliai, o bent kartą per savaitę įvyksta galingas bombardavimas, kai visą naktį sėdi slėptuvėje ir lauki, kol žemė nustos drebėti.

„Pameni tą paskutinę bobulę, kuri čia gyveno? – kreipiasi į Režisierių ir rodo į šalia esantį pastatą. – Ji čia kažkur buvo pradingusi, nebesirodydavo, tai vakar sugalvojome užsukti pas ją. O ją sužeidė! Mina per stogą įskrido, tai gulėjo sužeista kelias dienas virtuvėje.“ Ta senolė buvo paskutinė Peskų miestelio gyventoja, kuri nepaliko savo namų net atslinkus frontui.

Dovydas Pancerovas nuotr./Peskų miestelio dalis, kuri yra arčiausiai separatistų kontroliuojamos teritorijos.
Dovydo Pancerovo nuotr./Čia gyveno paskutinė Peskų miestelio gyventoja.

Pokalbį pertraukia automatų tratėjimas, kuris šitame prakeiktame mieste atstoja ir paukščių kvarkimą, ir kiemsargių lojimą. Kažkur į vakarus nuo Peskų prasidėjo susišaudymas. Po kelių akimirkų šūviai pasigirsta ir šiauriau – oro uosto terminale.

Pažiūriu į tą pusę. Besisklaidančiame rūke pamatau mistiškosios citadelės kontūrus. Mane tai smarkiai jaudina – juk stoviu už kilometro nuo tos vietos, kurioje vyksta nepaprastas didvyriškumo aktas, pateksiantis į istorijos vadovėlius.

Ten kovoja kiborgai.

ANTROSIOS DALIES PABAIGA

TREČIĄJĄ DALĮ RASITE ČIA

Komentarai: 2
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min