America.aljazeera.com rašo, kad O.Volkova bande derėtis su apsišaukėliu Donecko liaudies respublikos socialinių reikalų ministru save vadinančiu teroristu, tačiau jai nepavyko jo atkalbėti.
Ką aš galėsiu padaryti, kai jie čia atvažiuos su Kalašnikovo automatais? Čia tik mes ir vaikai. Kaip mes apsiginsime?
„Ką aš galėsiu padaryti, kai jie čia atvažiuos su Kalašnikovo automatais? Čia tik mes ir vaikai. Kaip mes apsiginsime? Aš būsiu priversta priimti greitą sprendimą, kad nenukentėtų vaikai“, – guodėsi direktorė.
Padėtis našlaičių namuose puikiai parodo, kokiame pasimetime ir baimėje gyvena žmonės teroristų užgrobtame Donecke. Daugelis jų su viltimi laukia tolesnių Ukrainos valdžios žingsnių.
Per kelis kruvinų susirėmimų mėnesius žuvo apie pusė tūkstančio žmonių, dešimtys tūkstančių Donecko gyventojų pabėgo.
O tie, kurie liko, su baime laukia, kas bus toliau. Dauguma sutiktų vietinių žurnalistams sakė jaučiantys, kad karas – už kampo, ir besibaiminantys, kad nedaug ką gali padaryti, jog save apsaugotų.
Grasino sušaudyti
Ginkluoti vyrai įstaigos vadovui Nikolajui Mysurai be užuolankų pagrasino, kad nušaus, jeigu jis neleis išsivežti 54 vaikų.
Visai neseniai Marjinkos miesto našlaičių namai taip pat sulaukė grupės teroristų vizito. Ginkluoti vyrai įstaigos vadovui Nikolajui Mysurai be užuolankų pagrasino, kad nušaus, jeigu jis neleis išsivežti 54 vaikų.
Tą pačią naktį N.Mysura surinko vaikus ir išvežė juos į O.Volkovos vadovaujamus vaikų namus.
„Negalime leisti jiems pasiimti vaikų. Galbūt tai tik viešųjų ryšių akcija, kad Rusijos televizijos parodytų, jog jie neva gelbėja vaikus. Mes nežinome“, – sakė N.Mysura.
Didžiausia abiejų vaikų namų vadovų baimė – kad vaikai gali būti panaudoti kaip gyvas skydas ginantis nuo Ukrainos karių.
