Adolfo Hitlerio nacionalsocializmas, pagrindinė smogiamoji Antrojo pasaulinio karo jėga ir negailestingas milijonų žmonių žudikas, neabejotinai vertas nuoširdaus pasmerkimo. Tačiau aktyviai su hitlerine Vokietija bendradarbiavusio ir kryptingai nusikaltimus vykdžiusio SSRS vadovo Josifo Stalino portretas dabartinėje Rusijoje vėl tapomas vis gražesnėmis spalvomis, o jo "bjaurotojai" ateityje, regis, gali susidurti ir su teisiniais nemalonumais. Maža to, Europos Sąjungos (ES) ir kitų europinių organizacijų institucijos vis dažniau tampa įnirtingų diskusijų apie nacizmo ir komunizmo panašumus bei skirtumus arena. Daugeliu atvejų atrodo, kad Rytų ir Vakarų Europą tebeskiria sunkiai įveikiama praraja.
T.Snyderio vertinimu, vokiečių iniciatyva buvo nužudyta 5,7 mln. Europos žydų, badu numarinta apie 4 mln. Sovietų Sąjungos piliečių, apie 750 tūkst. civilių nužudyta per keršto akcijas.
Pavojus kairiesiems?
Sunkumus, su kuriais susiduria politinei kairei simpatizuojantys Vakarų Europos intelektualai, kai jiems bandoma įrodyti J.Stalino nusikaltimus, gali neblogai pailiustruoti prieš kelias dienas britų dienraštyje "The Guardian" pasirodęs žinomo žurnalisto ir apžvalgininko Jonathano Steele'o straipsnis "Istorija per daug svarbi, kad ją paliktume politikams". Autorius pradeda rašinį nuo šiltų prisiminimų apie 1989 metų rugpjūčio 23-iąją, kai trijų Baltijos valstybių gyventojai susikibę rankomis išėjo pareikšti savo protestą prieš 1939 metų rugpjūčio 23 dienos SSRS ir hitlerinės Vokietijos nepuolimo sutartį bei vėlesnius jos slaptuosius protokolus.
Iš pradžių J.Steele'as gražiai atsiliepia apie lietuvių, latvių ir estų vienybę, jų "tylų orumą", o paskui ima kritikuoti pavasarį Europos Parlamento priimtą sprendimą paskelbti rugpjūčio 23-iąją "Europine visų totalitarinių ir autoritarinių režimų aukų atminimo diena", nes tai esą visų pirma buvęs "daugelio Baltijos šalių ir Vidurio Europos politikų bandymas sulyginti stalinizmą ir nacizmą arba paskelbti stalinizmą buvus blogesnį". Autorius neslepia įžvelgiantis visos Europos kairiosioms partijoms gresiantį pavojų, kad joms teks aiškintis dėl J.Stalino nusikaltimų. Vis dėlto jo paties bandymas paneigti galimybę sulyginti nacizmo ir stalinizmo nusikaltimus, tiksliau, tam pasirinktas metodas, tiesiog šokiruoja.
Žudynių aritmetika
Remdamasis JAV istoriku Timu Snyderiu J.Steele'as pareiškia, kad "Hitleris, kalbant apie skaičius, neturi lygių. Jis nužudė dvigubai daugiau žmonių nei Stalinas. T.Snyderio vertinimu, vokiečių iniciatyva buvo nužudyta 5,7 mln. Europos žydų, badu numarinta apie 4 mln. Sovietų Sąjungos piliečių, apie 750 tūkst. civilių nužudyta per keršto akcijas. Stalinas badu numarino 5,5 mln. Sovietų Sąjungos piliečių, o maždaug 700 tūkst. žmonių buvo sušaudyta per prieškarinį Didįjį terorą".
Šiuo atveju svarbu, ko gero, ne tai, kad šie skaičiai gali būti netikslūs (o jie beveik neabejotinai ignoruoja masinių trėmimų aukas ir, tikėtina, sumažina SSRS represuotų žmonių skaičių). J.Steele'as griebiasi stulbinamai technokratinio argumento - tas, kuris nužudė mažiau žmonių (neįvykdė "plano"), tiesiog privalo būti "geresnis" arba bent jau "mažiau blogas"... Pamąstymams apie prigimtinius idėjinius nacizmo ir stalinizmo skirtumus, kurie gal ir galėtų bent šiek tiek reabilituoti rytietiškąjį komunizmo nukrypimą, šiuo atveju paslaptingai nelieka vietos.
J.Steele'as ragina Europą "nepasiduoti savų tikslų turintiems revizionistams, lyginantiems stalinizmą ir nacizmą, kad apjuodintų kairę", ir neužmiršti, "jog istorija yra pernelyg sudėtinga ir jautri, kad būtų palikta politikams", tačiau net neužsimena apie tai, kaip dabartinės Rusijos valdžia imasi rekonstruoti savo komunistinę praeitį. Kita vertus, akivaizdus vengimas gilintis į komunizmo istoriją, dangstantis holokausto unikalumu, nurodo esminę problemą, su kuria susiduria ir ateityje susidurs Europos kairieji, - būtinybę iš naujo apibrėžti savo santykį su stalininio stiliaus komunizmu. To iš jų reikalauja ir reikalaus naujų ES narių visuomenės atstovai, iš savo patirties žinantys, kad 1939 metų rugpjūtį prie bendro stalo susėdo ne vienos, o dviejų "blogio imperijų" atstovai.
