Žinojau tik tiek, kad apie kūrybiškumą kalbėsiuos su E. de Bono – daugybės knygų autoriumi ir specifinės kūrybingo mąstymo – lateralinio mintijimo (angl. lateral thinkig) – teorijos kūrėju, kurio siūlomais metodais naudojasi ne tik žymiausios pasaulyje verslo ir inovacijų kompanijos, pasaulio valstybių vyriausybės, ieškodamos išeičių iš socialinių problemų, bet pagal jo pasiūlytą kūrybingo mąstymo metodą mokoma daugybėje pasaulio mokyklų ir net yra lavinami vaikai, kuriems diagnozuotas Dauno sindromas.
Šiais metais jis taip pat išrinktas ES kūrybiškumo metų ambasadoriumi. Atvykęs į Lietuvą susitikti su akademine bendruomene ir jaunimu bei dalyvauti dviejų universitetų – VGTU ir MRU – surengtoje tarptautinėje konferencijoje apie kūrybiškumą, universitetus ir inovacijas jis visai nemano, kad kūrybiškumas – tai jaunųjų visuomenės narių prerogatyva. Maža to, kūrybiški, pasak jo, ne tik galime, bet ir turime būti visi, nes tik taip visa visuomenė, o ne vien paskiri individai į gerą keis mus supantį pasaulį.
Kūrybiškumas – ne talentas, o įgūdis
Mūsų mąstymas per daugiau nei du tūkstančius metų – nuo antikinės Graikijos didžiųjų filosofų – davė puikių rezultatų ir didžių išradimų, kurie tiesiog apvertė pasaulį, bet, nepaisant to, pati mūsų mąstymo struktūra nepakito. Nuo pat filosofijos pradžios mus domino tiesos paieškos, logika, argumentai, konkrečios žinios ir jų analizė. Šią tradiciją ypač išplėtojo viduramžių Europos mąstytojai, kuriems atrodė būtina surasti tiesą, remiantis logika ir argumentais pasakyti, kas teisinga ir kas ne. Tokiu pat principu rėmėsi ir visas pirmųjų mokyklų bei universitetų kūrimasis. Galiausiai mąstymas tapo racionalumo, proto ir logikos sfera, o kūrybiškumas liko suvoktas kaip talentas, kuris vieniems duotas, o kitiems jo – pagailėta.
Tačiau tokiai tiek mąstymo, tiek ir kūrybiškumo sampratai E. de Bono nepritaria: „Mes puikiai išvystėme mąstymą, skirtą tiesos paieškai, išplėtojome logiką, bet niekada taip ir neišplėtojome kūrybinio mąstymo srities. Likome tarsi automobilis su trimis ratais. Vis trys puikūs, gerai sukonstruoti ir veikiantys, bet jų tiesiog nepakanka, kad mašina važiuotų, – aiškino profesorius pokalbio pradžioje. – Žinoma, mūsų civilizacija tikrai turėjo puikių išradėjų, kūrėjų, kurių idėjos apvertė pasaulį, tačiau tai labiau buvo pavienių asmenų dėka, tuo tarpu kultūriškai, kaip civilizacija, mes to taip ir neišlavinome. Todėl ir esu sakęs, kad mūsų mąstymas yra varganas. Žinoma, omenyje turėdamas ne tai, kad jis niekam tikęs ar iš esmės blogas. Ne. Jam tiesiog trūksta kūrybiškosios dalies, kurią pamiršome.“
Būtent tai, kad kūrybiškumą ir mąstymą esame linkę atsieti, profesoriaus teigimu, yra didelė klaida, iš dalies kylanti ir dėl kalbos ribotumo. „Tai, apie ką aš kalbu, ko mokau, yra kūrybingas mąstymas, o ne kūrybiškumas, kaip gebėjimas kurti meną. Kūrybiškumas, apie kurį kalbu, tai – mąstymo įgūdis, kuris gali būti lavinamas, išmokstamas ir perduodamas.“
Tai tarsi atskira akademinė disciplina (beje, ji kaip atskira disciplina ir dėstoma kai kurių pasaulio šalių mokyklose), kurios metu mokoma drąsiai generuoti naujas idėjas: „Esame įpratę mąstyti, kad jei teiginys neteisingas, tai toliau juo remtis nebegalime, turime jį atmesti ir ieškoti kitų, „teisingų“ teiginių. Tačiau viskas ne visai taip, mes ne tik neprivalome, bet ir neturime atmesti to, kas mums atrodo neteisinga, bet remtis tuo ir mąstyti toliau. Ir taip sakau ne todėl, jog taip sugalvojau, bet todėl, kad pagal išsilavinimą pats būdamas medikas tyriau ir analizavau žmogaus smegenų veiklą bei nustačiau, jog mūsų smegenys veikia kaip save organizuojančios sistemos, t. y. gali į mąstymą įtraukti mūsų akimis nelogiškų argumentų ir juos naudoti kaip jam visiškai priimtinus. Taip veikia mūsų smegenys, o mes turėtume tai išnaudoti“, – entuziastingai savo patirtimi dalijosi profesorius.
Nešvaistyti idėjų
Paklaustas, kaip išmokti, ne tik tokio atvirumo pasauliui ir naujoms idėjoms, bet ir pačiam gebėti jas kurti, E. de Bono pasakojo: „Kartą teko dalyvauti mokymuose vienoje Pietų Afrikos Respublikos plieno kompanijų. Per gerą pusdienį buvome sugalvoję 21 tūkst. naujų idėjų. Tai gali skambėti neįtikėtinai, bet tokia mano patirtis. Drįsčiau sakyti, kad kūrybiškumas neturi jokių ribų. Ir žmonės, kurie atmeta šią mano siūlomą strategiją, dažniausiai tai daro baimindamiesi suklysti, padaryti klaidų. Bet juk šis metodas tuo ir smagus, kad jame beveik neįmanoma „susimauti“, – kalbėjo E. de Bono.
Būtent tai, kad kūrybiškumą ir mąstymą esame linkę atsieti, profesoriaus teigimu, yra didelė klaida, iš dalies kylanti ir dėl kalbos ribotumo.
Viena populiariausių kūrybingo mąstymo technikų – provokacija. Provokuoti – reiškia skatinti mąstyti ir kalbėti taip, kaip atrodo neįmanoma ar neteisinga, bet vis dėlto jokios idėjos neatmesti, o pasinaudojant ja mąstyti toliau. „Viena Kanados gyvybės draudimo kompanija, remdamasi mano pasiūlyta provokacijos technika, suformulavo tokį paradoksalų teiginį: „Jūs numirštate dar prieš tai, kai iš tiesų mirštate.“ Tai tikrai neatrodo labai logiškas teiginys, tačiau būtent jis atvedė prie to, kas dabar atrodo labai universali gyvybės draudimo taisyklė: jei žmogus yra apsidraudęs gyvybės draudimu ir suserga itin rimta liga, jam iš karto išmokama 75 proc. draudimo vertės, ir jis turi galimybę susimokėti už gydymą ir vaistus.“ Taigi idėjos visada vertingos ir nevalia jų smerkti ar atsisakyti.
Kita vertus, analizė, logika, argumentai ir naujos kūrybiškos idėjos nėra tarsi alternatyvūs mąstymo būdai. Jie papildo vienas kitą ir tarpusavyje puikiai dera. „Turime pripažinti, kad kūrybiškumas mums taip pat gyvybiškai būtinas, kaip ir gebėjimas analizuoti, logiškai dėlioti argumentus ir tuo remiantis priimti sprendimus. Juk kai nueiname pas gydytoją, jis būtinai privalo pasiimti mūsų ligos istoriją, padaryti būtinus tyrimus, sugretinti mūsų dabartinius simptomus su tuo, kas buvo diagnozuota anksčiau, ir, atsižvelgdamas į tai, paskirti standartinį gydymą. Taigi be analizės čia nelabai ką galėtume nuveikti. Ir toks principas veikiausiai veikia 85 proc. visų atvejų. Tačiau to nepakanka, nes visada atsiras tie 15 proc., kuriems standartinis gydymas netiks, ir reikės ieškoti naujų išeičių. O būtent to mes ir nesame išmokę ir įgudę daryti“, – apibendrino E.de Bono.
Mokyklose kūrybiškumą pakeičia žinios
Pats būdamas garsiausių ir geriausių pasaulio universitetų – Kembridžo, Oksfordo – absolventas E. de Bono vis dėlto yra gana skeptiškas dėl pasaulyje įsivyravusio požiūrio į mokslą ir švietimo sistemą. „Daugelio švietimo sistemos problema ta, kad kai jų paklausi, ar lavinate jaunus žmones, ar mokote juos kūrybiškumo, jie visada sako, kad taip. Ir turi omenyje muzikos, dailės, šokio ar meno istorijos pamokas. Bet juk kalbama ne apie tai. Kūrybingas mąstymas, naujų idėjų kūrimas, mokymas, kaip rasti išeitis iš pačių įvairiausių situacijų čia nė nepaliečiamas. Tas pat pasakytina ir apie projektavimą ar modeliavimą. Išgirdę šiuos žodžius mąstome apie architektus ir dizainerius, bet juk modeliavimas yra toks pat fundamentalus dalykas, kaip ir analizė. Tai gebėjimas sujungti žinias, kurias turime tam, kad sukurtume naujų vertingų dalykų. Ir tai visai nereiškia tiesiog gražinti daiktus. Tai visai kas kita, tai – mąstymas“, – kalbėjo profesorius, paklaustas apie tai, ko labiausiai stokoja šiuolaikinės švietimo įstaigos.
Labai rimtas iššūkis tiek mokykloms, tiek ir universitetams yra ir dažnai liaupsinamos naujosios technologijos bei nuolat vis intensyvėjantys informacijos srautai. Tai sudaro prielaidas mąstymą sutapatinti su žiniomis, kurios dabar taip lengvai prieinamos, ir taip jį visiškai nuvertinti.
„Jaunuoliams pamažu ima formuotis supratimas, kad mąstyti apskritai nebereikia, kad užtenka paspausti mygtuką ar tinkamai įvesti paklausą į Google, ir visos žinios per kelias sekundes taps prieinamos“, – sakė profesorius. „Apskritai visa mokymo sistema yra grįsta žinojimu ir analize. Tačiau, mano galva, ten tikrai labai trūksta kūrybiškumo ir projektavimo, situacijų ir išeičių modeliavimo. Vaikams į galvą grūdamos žinios, bet visiškai neugdomas mąstymas. Panašiai yra ir su universitetų studentais. Jie mokomi analizuoti, gretinti faktus, dėlioti argumentus, bet kūrybiškumo nėra“, – liūdnai konstatavo E. de Bono.
Tačiau paties E. de Bono indėlis į tai, kad situacija keistųsi, gana nemenkas. Jo kūrybingo mąstymo ir projektavimo bei modeliavimo metodų mokomi vaikai visame pasaulyje. Štai Didžiosios Britanijos patirtis liudija, kad kūrybingo mąstymo, kaip atskiros disciplinos, mokymas mokykloje, vaikų mokymosi rezultatus visose kitose disciplinose pagerina nuo 30 iki 100 proc. „Tai, žinoma, nereiškia, kad pramokę kūrybingai mąstyti visi visada pasieks vienodai gerų rezultatų. Žinoma, kad ne, bet faktas, kad tai bet kuriuo atveju padeda siekti geresnių rezultatų“, – sakė pašnekovas.
Kūrybingi tik vienišiai?
Pagunda mąstymą iškeisti į žinias kyla ne tik mokiniams ar studentams, bet ir visiems kitiems. „Jei pasiduodame pagundai visiškai pasitikėti informacija, kurią generuoja mašinos ir automatai, mes prarandame galimybę patys į ją pažvelgti kitu aspektu, pamatyti tai, ko mašina, automatiškai atlikdama jai skirtas operacijas, niekada nepastebės.“ O gal tikrai vienos tautos yra kūrybiškesnės ir inovatyvesnės už kitas, gal joms lengviau generuoti naujas idėjas?
„Kartą vienas Italijos dienraštis manęs paklausė: ar italai yra kūrybingi? Ir aš atsakiau, kad ne. Taip teigiau dėl trijų priežasčių. Pirmiausia jie mano, kad yra kūrybingi, o tai jau rimta kliūtis tikram kūrybiškumui. Antra, jiems sunkiai sekasi atskirti stilių nuo kūrybiškumo. Jie tikrai turi puikų stilių ir stiliaus pojūtį, bet juk tai ne tas pats kūrybiškumas. Kūrybiškumas – tai visų pirma naujos, originalios idėjos. Trečia, italai yra tiesiog pernelyg socialūs. Jie nuolat susitinka su draugais, su jais pietauja ir vakarieniauja. Per tokias vakarienes jie, žinoma, dalijasi turimomis idėjomis. O tada, kai kažkuri idėja draugams nepatinka, ji iš karto yra atmetama kaip nevaisinga ir neperspektyvi. Tokiomis aplinkybėmis išties sunku būti kūrybingam“, – prisiminimais ir patirtimi dalijosi pats iš Maltos kilęs, todėl puikiai pietų europiečius pažįstantis E. de Bono.
Kalbėdami apie ekonominę krizę, mes taip pat labai daug analizuojame tai, kas buvo, kokios buvo bankų, vyriausybių, vartotojų klaidos, lūkesčiai ir pan., bet mums tiktai labai trūksta modeliavimo į ateitį, kūrybingo išeičių ieškojimo.
Tuo tarpu ne blogiau jam pažįstami Didžiosios Britanijos gyventojai – kiek santūresni, o gal dėl to ir kūrybiškesni. „Jie taip lengvai neišplepa savo idėjų draugams ir bičiuliams, o taip tampa juos sunkiau atkalbėti nuo pačių keisčiausių, bet svarbių idėjų“, – samprotavo profesorius.
Pasak jo, jei garsusis italas Giliermo Marconi nebūtų išvykęs iš Italijos ir atvykęs į Angliją, vargu ar jis būtų įgyvendinęs savo didžiuosius išradimus. Bičiuliai italai jį veikiausiai būtų atkalbėję nuo beprotiškos minties pasiųsti radijo signalą iš Kanados į Britaniją, per visą Atlanto vandenyną. Tačiau viskas susiklostė visai kitaip, ir prie didžiųjų atradimų nemažai prisidėjo ir socialinė aplinka.
Tačiau ar tai reiškia, jog norėdami būti kūrybingi turime būti vienišiai ar net asocialūs? „Na žinoma, kad ne. Mes privalome bendrauti su kitais žmonėmis, dalytis žiniomis ir semtis patirties, bet neturėtume būti taip laisvai atkalbami nuo savo idėjų ir sumanymų. Kita vertus, kai žmogus geriau perpranta pačią kūrybingo mąstymo sistemą, jis ne tik pats ima mąstyti kūrybiškai, bet ir visai kitaip sugeba priimti kito idėjas, nemėgina taip griežtai teisti ir spręsti, kas yra „teisinga“ ir kas ne“, – nuramino profesorius.
Paklausus, ar tikrai jau jokios idėjos nevertėtų atmesti, ar tikrai į visas į galvą šovusias mintis verta investuoti laiką ir jėgas, profesorius nebėra toks kategoriškas: „Reikalas tas, kad jokios idėjos neverta atmesti, bet reikia tikrai nemažai padirbėti, kad įsitikintum, ar ji tikrai verta dėmesio. Žinoma, jei pasakysiu, kad darysiu fizinius pratimus ir po to staiga imsiu skraidyti – vargu ar tai pasitvirtins, bet pabandyti tikrai galima. Net jei ir nepakilsit į orą, mankšta tikrai išeis į sveikatą (juokiasi).“ Taigi regis savo idėjas turime ne tik sugalvoti, sumodeliuoti ir subrandinti, bet ir pamėginti realizuoti, nes kitaip niekad nesužinosime, ką prarandame.
Kūrybingas pasaulio gelbėjimas?
Kūrybiškas mąstymas gali ne tik padėti spręsti asmenines problemas ar profesinius klausimus. Akivaizdu, kad tai gali būti puiki socialinių problemų sprendimo ar bent jau naujų idėjų generavimo sistema. Tačiau kas gi tas idėjas turėtų kurti ir pristatyti plačiajai visuomenei? Šalių vyriausybės, nevyriausybinės organizacijos?
„Prieš daugelį metų pateikiau siūlymą Jungtinių Tautų Organizacijai įsteigti darbo grupę, kuri ir generuotų naujas idėjas sunkiems ir sudėtingiems tarptautinės politikos ir ekonomikos klausimams spręsti. Tačiau buvau labai nustebintas, kai šalių atstovai pareiškė, jog jie čia renkasi tam, kad atstovautų savo šalių interesams, o ne tam, kad mąstytų. Įsivaizduojate?“ – nusivylimo neslėpė kūrybingasis profesorius.
Pasak jo, tikra nelaimė demokratijos sąlygomis yra ta, kad daugelio profesijų žmonės, turintys puikių idėjų ir gebėjimų jas kurti bei realizuoti, tiesiog neina į politiką, nes jie labai stipriai rizikuotų savo tolesne karjera. „Juk jei esi mokslininkas ar inžinierius ir apsisprendi eiti į politiką, ir joje prabūni vos vieną kadenciją, tai iš esmės esi išplėšiamas iš savo darbo aplinkos, į kurią paskui tikrai labai nelengva sugrįžti. Todėl į politiką eina tie, kurie iš esmės nelabai turi ką prarasti ir turi puikių plepėjimo įgūdžių, bet ne konstruktyvų kūrybingą mąstymą. Manau, kad būtent todėl mes stokojame naujų idėjų.“
Nepaisydamas to, E. de Bono nepraranda vilties: „Turiu visai rimtų ketinimų įsteigti instituciją, kurią pavadinčiau „Mąstymo rūmais“, ir sudominčiau žmonės iš tiesų kurti naujas idėjas, kūrybingai spręsti aktualiausius pasaulio klausimus. Maža to, savo idėjas ten galėtų teikti kiekvienas, ir jos būtų paskelbtos“, – visai rimtai samprotavo E. de Bono.
Nejučiomis grįžtu į pokalbio pradžią ir klausiu, kas gi tokio nuobodaus vyksta tuose didžiuosiuose ekonomistų susitikimuose, kodėl jam smagiau laiką leisti darganotame Vilniuje, nei kur nors Italijoje ar Vokietijoje? „Kalbėdami apie ekonominę krizę, mes taip pat labai daug analizuojame tai, kas buvo, kokios buvo bankų, vyriausybių, vartotojų klaidos, lūkesčiai ir pan., bet mums tiktai labai trūksta modeliavimo į ateitį, kūrybingo išeičių ieškojimo. Tiek konkrečiose mažose problemose, tiek ir bendrai mąstant apie ekonomikos ateitį. Štai visai neseniai dalyvavau didžiuliame ekonomistų susitikime Italijoje. Ten taip pat vyravo daugybė pesimistiškų kalbų ir visiškai jokio kūrybiškumo. Išsakyta labai daug nuogąstavimų dėl nekilnojamojo turto rinkos ir galimybės ją išjudinti. Tuomet pasiūliau vieną galimybę: faktas, kad rinka sustingusi, nes pirkėjai turi lūkesčių, jog nekilnojamojo turto kainos dar labiau kris. Visų lūkesčiai panašūs, o jei jie dar ir paskatinami, tai visa rinka stagnuoja toliau. Mano siūlymas tokiomis aplinkybėmis yra labai paprastas: sudarykime naujo tipo sutartis, kuriose numatyta, kad jei aš esu pardavėjas, tai parduodu namą jums tokia kaina, kokia ji rinkoje yra šiandien, bet jei namo kaina sumažės, tarkime, 10 ar 20 proc., aš įsipareigoju padengti šį skirtumą. Akivaizdu, kad tokiu atveju žmonėms nebus reikalo laukti, kol kainos kris, o rinka nors ir pamažu, bet ims atsigauti“, – gyvai svarstė pašnekovas.
Paklaustas, ar jis tiki savo siūlomų idėjų sėkme, ar jos visada pasiteisina, E de Bono buvo atviras: „Nebūtinai viskas turi būti taip, kaip sakau. Bet, nepaisant to, esu tikras, kad tiesiog būtina modeliuoti, projektuoti netikėčiausias situacijas ir ieškoti išeičių. Nepakanka tik nuteisti ir pasakyti, kad žinome, kas teisinga ir kas ne. Tai niekur neveda.“
„Imkime, pavyzdžiui, Izraelio ir Palestinos konfliktą. Ten nuolat vyksta kovos, susišaudymai ir antskrydžiai. Konfliktas senas ir labai sudėtingas, ir aš nesakau, kad tiksliai žinau, kaip jį išspręsti. Tiesiog modeliuoju situaciją. Galbūt šalys, kurios kadaise pritarė Izraelio įkūrimui, galėtų skirti palestiniečiams ir Palestinai kad ir 3 mlrd. eurų. Kas kartą, kai iš Gazos ruožo į Izraelio pusę bus paleista raketa, palestiniečiai neteks 15 mln. dolerių iš šios sumos. Manau, tai iš esmės pakeistų situaciją“, – entuziastingai dalijosi idėjomis pašnekovas.
Naujos idėjos, išeitys ir modeliai, kaip spręsti daugybę klausimų ir problemų, šio žmogaus galvoje, regis, neišseks niekad. Tačiau jis ne vienintelis toks, kuris gali leisti sau kurti. Tokie potencialiai esame kiekvienas iš mūsų. Tiesiog vertėtų prisiminti šią seniai užmirštą tiesą.
