V.Putinas negali patenkinti savo rėmėjų ir sulaukti palankumo vis didėjančios opozicijos, siekiančios teisingumo, tiesos ir orumo, kurių šis režimas negali suteikti.
Kremliaus propagandos mašina baksnos į filmavimo kameras ir kompiuterius, už didžiulius pinigus instaliuotus visose 80-yje tūkst. balsavimo patalpų, tvirtindami, kad rinkimai buvo švarūs. V.Putinas rinkimus laimėjo patogia ir negėdinga dauguma. Rėmėjai tikins, kad V.Putinas anaiptol nėra despotas, kaip antai diktatoriai Baltarusijoje ir Centrinėje Azijoje. Jis – žmogus, įkūnijantis pastarųjų 12 metų stabilumą ir progresą; asmuo, sugrąžinęs Rusiją į pasaulio žemėlapį. Asmenybė, kuri paprasčiausiai mėgaujasi didžiosios dalies šalies gyventojų parama.
Tam tikra prasme tai tiesa: V.Putinas dominuoja Rusijos politiniame peizaže. Rinkimuose jis konkuravo su profesionaliu pralaimėtoju (Komunistų partijos lyderiu Genadijumi Ziuganovu), ekstremistų klounu (Vladimiru Žirinovskiu, atstovaujančiu partijai klaidingu pavadinimu – Liberalų demokratų partijai) ir dviem marionetėmis (centro kairės atstovu Sergejumi Mironovu ir milijardieriumi liberalu Michailu Prochorovu).
Šiame kontekste V.Putinas atrodo it neginčytinas laimėtojas. Pastaruosius ketverius metus prezidento kėdę šildęs Dmitrijus Medvedevas per visą rinkimų kampaniją buvo tarsi nematomas ir iš esmės jau yra pamirštas.
Teoriškai V.Putino prezidentavimo terminas – šešeri metai. Aš jam duodu dvejus.
V.Putinas taip pat susidūrė su protestuotojais. Tačiau jų protestai dėl gruodį įvykusių parlamento rinkimų rezultatų klastojimo nenuvertė ir nesuskaldė jo režimo. V.Putinas vis dar mėgaujasi dabartinės valdžios atstovų lojalumu ir priverstine milijonų rusų, V.Putiną suvokiančių kaip mažiausią blogybę, parama.
Sekmadienį įvykę rinkimai, tam tikra prasme, buvo įprastas reiškinys. Sukčiavimas Rusijoje nėra naujas fenomenas. Jo šaknys siekia Boriso Jelcino laikus – 1994 metais suklastotus konstitucinio referendumo rezultatus ir itin nesąžiningus 1996 metų prezidento rinkimus. Rusijoje rinkimų klastojimas, tikroji neteisybė, prasideda kur kas anksčiau nei pati rinkimų diena – ji prasideda tada, kai apie artėjančius rinkimus pradeda kalbėti žiniasklaida, kai nustatomos rinkimų taisyklės ir prasideda konkurentų bauginimas.
Kovo 4-oji žymėjo lemtingą posūkį V.Putino režime. Rusijos politika prabudo iš komos. Kažkada žmonės troško stabilumo. Dabar jie nervinasi dėl stagnacijos. Jie nori atsakymų į didelius paprastus klausimus, kaip antai: „Kur dingo pinigai?“ V.Putinas šalies valdžioje išbuvo ilgiau nei dešimtmetį, kai šalies biudžeto pajamos iš naftos ir dujų siekė trilijoną JAV dolerių. Tačiau šalyje tiesiama mažiau kelių, viešųjų paslaugų kokybė yra baisi, o V.Putino šalininkai maudosi sunkiai įsivaizduojamoje prabangoje.
Korupcija ir nekompetencija reiškia, kad net naftos bareliui kainuojant apie 110 JAV dolerių, Rusijos pinigai ima sekti. V.Putino režimas, bent jau viduriniosios rusų klasės akimis, atrodo pasenęs. Surežisuoti V.Putino pasirodymai televizijoje nei įtikina, nei pralinksmina. Jo pažadai padidinti atlyginimus, pensijas ir valstybės išlaidas, yra nuvalkioti ir visiškai nerealūs. Jo didžiausias turtas – populiarumas – sumažėjo.
Ši pergalė labiau primena pelenus nei deimantus. Tačiau būtų pernelyg paprasta tikėtis aiškaus pokyčio. Opozicija vis dar per silpna laimėti; režimas turi pernelyg daug pastatęs ant kortos, kad pasiduotų. Tikrasis pavojus V.Putinui – tai, kad buvę KGB bičiuliai ims jį traktuoti kaip tam tikrą savo atsakomybę, o ne turtą.
Teoriškai V.Putino prezidentavimo terminas – šešeri metai. Aš jam duodu dvejus.
V.Putinas sugrįžo. Kas toliau?
Kad V.Putinas laimės Rusijos prezidento rinkimus, abejojančių nebuvo. Tačiau kas bus toliau, atspėti sunkiau, rašo žurnalas „Foreign Affairs“.
Yra nemažai priežasčių manyti, kad V.Putinas įgyvendins pokyčius Rusijos užsienio politikoje. Kai praėjusį rugsėjį jis paskelbė ketinąs kandidatuoti prezidento rinkimuose, buvo nemažai priežasčių tikėti šios šalies užsienio politikos tęstinumu. Tada nebuvo sudėtinga spėti, kad V.Putinas pritarė prezidento D.Medvedevo įgyvendintai užsienio politikai. Dar daugiau, atrodė, kad Rusijos ekonominiai iššūkiai visą V.Putino dėmesį artimiausioje ateityje sutelks būtent į šalies ekonomiką. Galiausiai, Maskva turėjo ne vieną priežastį pagerinti savo santykius su Vašingtonu, kad atsvertų sparčiai augančios Kinijos įtaką pasaulyje.
Tačiau šiandien šie teiginiai atrodo labai abejotini. V.Putino rinkimų kampanijos straipsnis „Rusija ir besikeičiantis pasaulis“ aiškiai atskleidžia, kad vadinamais JAV ir Rusijos santykių „perkrovimas“ baigėsi ir kad priešaky laukia sunkūs laikai. Atsakydamas į savo paties iškeltą klausimą „Kas pamina pasitikėjimą?“ V.Putinas baksnoja į JAV ir NATO, pabrėždamas, kad visgi labiausiai tai daro amerikiečiai, kuriuos „užvaldė mintis tapti visiškai nepažeidžiamais“. Kai kurie į šią antiamerikietišką V.Putino retoriką numoja ranka, pabrėždami, kad tai tėra rinkimų kampanijos dalis. Tačiau tampa vis aiškiau, kad jo arši laikysena Vašingtono atžvilgiu atspindi, ką jis išties mano apie Jungtines Valstijas ir jų įgyvendinamą politiką. Šį požiūrį V.Putinas turi jau seniai.
Panašu, kad V.Putinas pamažu sugrąžina JAV ir Rusijos santykius į 2007-uosius, kai jis griežtai sukritikavo Ameriką saugumo konferencijoje Miunchene. Tuomet V.Putino antiamerikonizmas buvo piktas ir agresyvus. Dabar, pasak Rusijos užsienio reikalų eksperto Fiodoro Lukjanovo, „jo antiamerikonizmas yra gynybinis“. Jis mato užsienio politikos iššūkius kiekviename posūkyje, ypač kalbėdamas apie Europos skolų krizę ir spartų Kinijos augimą. Tai dilemos, kurių valdyti jis negali. Tačiau svarbiausias V.Putino rūpestis – vidaus politinis stabilumas. V.Putinas įsitikinęs, kad Jungtinės Valstijos kelia grėsmę jo suvereniam valdymui. Antiamerikonizmas, bent jau iki tam tikro lygio, buvo Rusijos politinės kampanijos retorikos pagrindas nuo V.Putino eros pradžios. Tačiau jis dar niekada nebuvo toks aršus.
Pokyčių JAV ir Rusijos santykiuose užuomazgų buvo galima įžvelgti praėjusį pavasarį, išsiskyrus nuomonėms dėl Vakarų šalių intervencijos į Libiją ir žlugus diskusijoms dėl bendradarbiavimo priešraketinės gynybos srityje. Praėjusių metų rugsėjo 24 d. V.Putinas paskelbė apie planus kandidatuoti prezidento rinkimuose, o netrukus Rusijos pareiškimų intonacija apie išsiskyrusius Maskvos ir Vašingtono požiūrius į Siriją, Irano branduolinę programą ir priešraketinę gynybą, paaštrėjo.
