Prie to prisideda ir antradienį įvykęs atgarsio sulaukęs aukšto JAV kovos su terorizmu pareigūno atsistatydinimas. Jis viešai pareiškė, kad Teheranas nekelia „jokios tiesioginės grėsmės mūsų tautai“ ir kad jis negali „ramia sąžine palaikyti vykstančio karo Irane“.
D.Trumpas ne kartą sakė, kad Iranas buvo „sunaikintas“ Amerikos ir Izraelio smūgių, leisdamas suprasti, kad jis gali paskelbti pergalę.
Tačiau respublikonų lyderis taip toli nenuėjo – ir tam yra priežastis: norint užbaigti karą, reikia abiejų pusių, nebent priešininkas kapituliuoja.
Iranas, nors ir smarkiai susilpnintas karine ir politine prasme dėl vasario 28 dieną prasidėjusių oro smūgių, nepareiškė jokių ketinimų pasiduoti.
Nors D.Trumpas teigė, kad JAV sunaikino Irano karinį jūrų laivyną, balistines raketas ir didžiąją dalį vadovybės, amerikiečių žiniasklaida pranešė, kad jis nesugebėjo visiškai numatyti likusių Irano pajėgumų plataus masto atsakomiesiems veiksmams.
Būtent čia gali slypėti tikroji D.Trumpo problema.
Karui įžengus į trečiąją savaitę, naftos kainos smarkiai išaugo, o smurtas išplito visuose Artimuosiuose Rytuose, nuo Libano iki Persijos įlankos – įskaitant išpuolius prieš JAV ambasadą Irake.
Taigi, JAV prezidentas moka kainą už tai, kad prisijungė prie Izraelio be aiškaus mandato ir nepasitaręs nei su Kongresu, nei su kitais pasauliniais sąjungininkais.
Europiečiai ir kiti sąjungininkai mandagiai atmetė D.Trumpo prašymus suteikti pagalbą Hormūzo sąsiauryje – siaurame Persijos įlankos vandens kelyje, kurį faktiškai užblokavo Iranas.
Antradienį D.Trumpas pakeitė kursą, pareiškęs, kad jam nebereikia jų pagalbos.
Retai pasitaikančiu prisipažinimu D.Trumpas pirmadienį sakė, kad jį nustebino Irano atsakomieji veiksmai, nukreipti prieš Persijos įlankos šalis – nuo Saudo Arabijos iki Kataro – nepaisant pakartotinių Teherano įspėjimų.
„Jie neturėjo pulti visų šių kitų Artimųjų Rytų šalių, – apie Iraną sakė D.Trumpas. – Niekas to nesitikėjo. Buvome šokiruoti.“
Diplomatinė aklavietė
Užsienio santykių tarybos prezidentas emeritas Richardas Haassas neseniai išplatintame naujienlaiškyje teigė, kad „nors Jungtinės Valstijos pačios inicijavo šį konfliktą, norint jį sustabdyti, reikės ir Izraelio, ir Irano pritarimo“.
„Kuo ilgiau tęsiasi šis karas, tuo labiau jo kaštų ir naudos balansas krypsta pirmųjų naudai“, – pridūrė R.Haassas, buvęs JAV diplomatas George'o W.Busho administracijoje.
Jungtinėms Valstijoms, be ilgalaikio Irano susilpninimo, pergalė reiškia jūrų eismo atnaujinimą Hormūzo sąsiauryje, siekiant atkurti pasaulinį naftos tiekimą, ir Teherano išpuolių prieš kaimynus pabaigą.
Daugelis stebėtojų teigia, kad vien karine jėga to pasiekti nepavyks.
Diplomatinis kelias gerokai susiaurėjo, tačiau jis išlieka kaip galimybė ir iš dalies priklausys nuo Islamo Respublikos geros valios.
Klausimas lieka atviras: kas sės prie derybų stalo?
„Šiuo metu nėra švarių variantų, tik mažiau blogi“, – naujienų agentūrai AFP sakė Tarptautinės politikos centro vyresnysis mokslo darbuotojas Sina Toossi.
„Realiausias kelias yra derybomis pasiekta deeskalacija, leidžianti visoms pusėms išsaugoti savo veidą. JAV gali teigti, kad susilpnino Irano pajėgumus, o Iranas – kad atlaikė spaudimą ir pademonstravo galintis atsakyti“, – teigė jis.
Kalbant plačiau, „Persijos įlankos stabilumui galiausiai reikia tam tikro kompromiso su Iranu“, pridūrė jis.
Strateginių ir tarptautinių studijų centro Artimųjų Rytų programos direktorė Mona Yacoubian teigė, kad regionas „šiuo metu išgyvena košmarišką scenarijų“.
„Persijos įlankos vyriausybėms reikės rasti kelią į priekį, pripažįstantį nuolatinį Irano buvimą regione“, – sakė ji.
Iki tol Amerikos sąjungininkai neslepia savo nusivylimo.
Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas pirmadienį pareiškė, kad JAV karas prieš Iraną nėra NATO reikalas, o Berlynas neprisijungs prie karo ir nepadės atlaisvinti tranzito Hormūzo sąsiauryje.
F.Merzas pabrėžė, kad derybos dėl diplomatinio sprendimo negali prasidėti, kol Izraelis ir Jungtinės Valstijos nepaskelbs pasiekę savo karinius tikslus.
