Tyrinėtojai teigia – tarp procesų, vykstančių Europoje šiuo metu, ir to, kas vyko Romos imperijoje prieš jos žlugimą, yra labai daug panašumų. Tačiau jeigu Romos imperija geso kelis šimtmečius, dabartinėje Europoje šis procesas gali vykti kur kas sparčiau, skelbiama „Ekonom.“
Tikslai – ekonominiai
Panašumai tarp Europos Sąjungos (ES) ir Romos imperijos gali būti įžvelgti vien patyrinėjus ES ir Romos imperijos kūrimo istoriją. Apie Europos suvienijimo idėją Vokietijoje kalbėta dar prieš daugiau nei šimtą metų, tačiau realiai tai pavyko įgyvendinti tik po Antrojo pasaulinio karo. Šios sąjungos pradžia tapo Europos ekonominė bendrija, šios sąjungos tikslas tapo bendrų ekonominių interesų gynimas. Vėliau ši ekonomine integracija pagrįsta sąjunga vis plėtėsi.
Kaip pažymi „Ekonom“, Romos imperija irgi buvo sukurta materialiais sumetimais. Ši imperija dominavo pietvakarių ir pietryčių Europoje, Balkanuose ir Viduržemio jūros regionuose, ir naujų provincijų prijungimu ir užkariavimais labiausiai buvo suinteresuoti ne tikrieji Romos valdytojai, o laipteliu žemiau buvę prekybininkai, kuriems dabartinės Italijos teritorija buvo pernelyg maža.
Didžiuliai mokesčiai
Europa silpsta dėl ekonominės recesijos, infliacijos, skolų ir nedarbo. Dar prieš dešimt metų atrodė, kad tokias problemas nesunku išspręsti, tačiau dabar optimistų balsai skamba nebe taip garsiai.
Tokią pat problemą teko spręsti ir prieš du tūkstančius metų. Romos imperija taip pat buvo sudėtingas organizmas su 100 milijonų gyventojų, joje buvo savi žemvaldžiai, finansininkai, prekybininkai, teisėjai. Tačiau net visa ši sistema nesugebėjo sustabdyti nuosmukio. Nuo III amžiaus prasidėjo infliacija, žmonės grįžo prie natūrinių mainų, pamažu ėmė nykti miestai. Miestuose pagamintų prekių kaimo gyventojams nebereikėjo, nes jų kokybė nebeatitiko reikalavimų. Valdžia vis sunkiau surinkdavo mokesčius, todėl vis daugiau turėjo mokėti mokesčių nevengiantys žmonės. Didžiuliai mokesčiai ėmė žlugdyti verslą.
Ir dabar Europoje kyla klausimas – kokie turėtų būti mokesčiai, kad žmonės vis dar sugebėtų daryti verslą, o valstybės normaliai funkcionuoti.
Nevaldoma teritorija
ES atsirado kaip labiausiai išsivysčiusių šalių sąjunga. Tačiau vėliau plėtra vyko itin sparčiai, o ES teritorija vis plėtėsi į Rytus. Daugelis ekonomistų tai vadina viena iš didesnių ES bėdų, nes šiuo metu sąjungą sudaro valstybės, kurių ekonominis pajėgumas smarkiai skiriasi.
Panašūs procesai vyko ir Romoje. Iš pradžių naujų teritorijų užkariavimas buvo pasitiktas su triumfu. Tačiau vėliau iškilo problemos. Imperatoriaus nurodymai keliaudavo savaitėmis, armija judėjo mėnesius, tolimesnių teritorijų valdytojai nuolat sukildavo prieš centrinę valdžią.
Moralės pakrikimas
Kaip teigiama leidinyje, XIX amžiuje Europoje progresas vyko tik dėl to, kad žmonės norėjo ir buvo priversti labai daug dirbti. Tačiau XX amžiaus antroji pusė pakeitė sunkaus darbo kaip vertybės sampratą. Sunkų darbą pakeitė malonaus laiko praleidimo kultas.
Roma klestėjo būtent tuomet, kada aristokratai, valstiečiai ir verslininkai norėjo priimti sprendimus, dirbti ir kariauti. Tačiau atėjus turtams jie aptingo. Romoje orgijos ir šventės užimdavo kone pusę viso laiko. Kūno malonumai, o ne darbas – tai irgi smarkiai prisidėjo prie Romos imperijos žlugimo.
Nenoras gimdyti vaikus
Neįpareigojantis gyvenimo būdas Romos imperijoje sunaikino tradicinės šeimos pagrindus. Kadaise savaime suprantama pareiga laikytas vaikų gimdymas Romos imperijoje pamažu nyko – juk gimdymas gadina figūrą. Ne vienas te meto filosofas neigė vaikų gimdymo būtinybę, o Markas Aurelijus savo traktate teigė, kad neverta daug tikėtis iš savo vaikų, nes jie vis tiek nepateisina lūkesčių.
Dabartinė Europa taip pat kenčia dėl demografinės krizės, o vis daugiau šeimų nusprendžia negimdyti šeimų, nes tai neva kenkia karjerai, moterų grožiui, o ir šiaip suvaržo asmeninius poreikius.
Tautų kraustymasis
Dabartinė Europa pažymėta didžiulės emigracijos ir imigracijos. Daugybėje Vakarų Europos valstybių mielai priimami emigrantai ne tik iš ES šalių, bet ir iš Afrikos ar Azijos – ten tiesiog nelieka jokios kitos išeities, nes europiečiai kai kurių darbų tiesiog nenori dirbti.
Romoje taip pat iš pradžių džiugiai buvo priimami atvykėliai darbininkai iš kitų šalių. Tačiau taip vyko iki tol, kol tie atvykėliai negavo valdžios. Tai akivaizdžiai buvo matyti armijoje, kurioje atvykėliai galiausiai tapo dauguma, paėmė valdžią, pavertę paskutinius imperatorius savo marionetėmis.
Demoralizuota armija nesugebėjo būti tokia kaip anksčiau, ir paskutiniais šimtmečiais ji ne puolė, kaip anksčiau, o daugiausiai gynėsi.
Europoje dabar irgi vis dažniau pasigirsta kalbos, kad atvykėliai po kiek laiko ne asimiliuosis į kultūrinį ir politinį gyvenimą, o ims jį kontroliuoti ir primesti savo taisykles, kurios europiečiams gali būti ir nepriimtinos.
Islamo įtaka
Kaip mano kai kurie istorikai, Romos imperija ne žlugo, o tiesiog transformavosi. Tačiau ir jie sutinka, kad ši transformacija buvo pažymėta nuopolio. Belgų tyrinėtojas Henri Pirenne netgi teigia, kad galutinis Antikos pasaulio krachas buvo sąlygotas islamo ekspansijos.
Konservatyvūs Europos vertybių gynėjai teigia, kad šis teiginys gali būti aktualus ir dabar.
