„Italijai reikia reformų, o ne rinkimų” – tai Europos Sąjungos (ES) prezidento Hermano van Rompuy žodžiai iš oficialios jo kalbos, nuskambėjusios lapkričio viduryje Europos universiteto institute Florencijoje.
Italijos Senatas jau buvo patvirtinęs reformų paketą, tačiau dalis S.Berlusconio valdančiosios partijos ir jos koalicijos sąjungininkė Šiaurės lyga pasiūlė geriau surengti neeilinius rinkimus, nei leisti technokratų vyriausybei dorotis su krize. Atrodo, kad populizmas dalį Pietų Europos įklampino į skolų krizę, kuri grasina net visos ES zonos subyrėjimu, todėl Graikijoje ir Italijoje politikai griebėsi paskutinio šiaudo – profesionalų pagalbos.
Išskirtinės aplinkybės ragina veikti greitai ir vieningai. Nebesvarbu, už ką balsuosi, ar už kairę, ar už dešinę, vis tiek „gausi taupymą“. Ar iš tikrųjų technokratai, kaip tikri profesionalai, sutvarkys vyriausybių skolas, o krizei pasibaigus vėl užleis vietą politikams? Bet ar tikrai taip bus? Pasaulio spauda komentuoja, kad šiandien visų partijų populiariausiu rinkimų šūkiu tapo taupymas ir nebeliko partijų, siūlančių alternatyvą technokratinėms antikrizinėms priemonėms.
Ispanija nenuramino rinkų
Sekmadienį Ispanija tarė savo žodį parlamento rinkimuose ir, atidavusi 45 proc. balsų už centro dešinės Liaudies partiją (PP), ničnieko nenustebino. Konservatyvių pažiūrų Madrido dienraštis El Mundo rašo, kad PP lyderiui Mariano Rajoy yra duota beprecedentė galia, kokios neturėjo niekas per visą demokratiškos Ispanijos istoriją. PP gavo ne tik 186 vietas Žemuosiuose parlamento rūmuose, bet ir nuo šiol valdys beveik visus autonominius regionus bei daugumą vietos savivaldybių. Kitomis sąlygomis tokia galios koncentracija būtų laikoma pavojinga, tačiau per dabartinę krizę vyriausybei turi būti atrištos rankos imtis svarbių sprendimų, mano El Mundo. PP lyderis privalės imtis nepopuliarių priemonių ir visą laiką nepamiršti, kad jo politinis kapitalas išgaruos kaip dūmas dėl skaudžių reformų. Socialistų partija (PSOE) rinkimuose buvo skaudžiai nubausta, o jos populiarumas šiuo metu yra rekordiškai žemas. Tai akivaizdus atsakas į prastą José Luiso Rodriguezo Zapatero valdymą ekonominio sunkmečio laikotarpiu. Aukštas rinkėjų aktyvumas (rinkimuose dalyvavo net 71 proc. rinkimų teisę turinčių piliečių) visuotinio nusivylimo politikais ir institucijomis laikotarpiu rodo, kad žmonės dar tiki demokratija ir negalės skųstis, kad yra neatstovaujami.
Wall Street Journal interneto portalas komentuoja, kad lenkai, nors ir niekieno neverčiami, patys imasi veržtis diržus ir solidarizuotis su krizės krečiama Europa. Praėjusį penktadienį Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas gavo parlamento palaikymą imtis priemonių, kad Lenkija išliktų konkurencinga reformuojant pensijų sistemą ir keliant mokesčius. Nors tikimasi, kad metų pabaigoje Lenkijos viešoji skola sieks apie 54 proc. bendrojo vidaus produkto (kuris yra daug mažesnis nei ES vidurkis), tačiau D.Tuskas siekia aiškiai parodyti savo ketinimus riboti valstybės išlaidas. Premjeras patvirtino savo žodžius, kad, jei tikrai prisireiks, derėsis net su Vatikanu, jog katalikų kunigai būtų įjungti į bendrą pensijų sistemą. Pasak D.Tusko, jei Lenkija sugebės sutvirtinti savo finansinę padėtį, tai padidintų šalies diplomatinį svorį ES. Tai leis Lenkijai „vietoj buvimo tik valgiaraščiu pagaliau atsisėsti prie ES stalo”.
Pagunda ieškoti kaltų
Tuo metu, kai praėjusį ketvirtadienį Italijos Senatas prisaikdino naują ministrą pirmininką Mario Monti ir jo ekspertinį kabinetą, komentuoja Turino liberalių pažiūrų dienraštis La Stampa, tūkstančiai demonstrantų išėjo į gatves reikšdami nepasitenkinimą „bankininkų vyriausybe“. Tačiau, anot dienraščio, kritika čia yra visai ne vietoj, nes, kai tyko didelis pavojus, kyla pagunda ieškoti kaltų. Dar visai neseniai dauguma apžvalgininkų demonizavo politikų kastą ir bandė jai priklijuoti kaltųjų etiketę. Dabar, pasirodo, protestai jau nukreipti prieš visą elitą. Tai tikrai turėtų paguosti politikus, nes, pasidalijus sielvartu, jis perpus sumažėja. Svarbu pabrėžti, kad Italijos bankų nereikėtų labai smerkti, o Centrinis bankas iš viso niekuo nenusidėjo. Netgi atvirkščiai, jis stengėsi sutramdyti didėjančią Italijos skolą. Bet koks skirtumas, jei svarbiausias tikslas – tiesiog kažką užsipulti ir apkaltinti? Ar tik už naujų demonstracijų nestyro Šiaurės lygos, kuri netikėtai atsidūrė opozicijoje, ausys? Radikali dešinė taip pat yra suinteresuota kurstyti visuomenės nepasitenkinimą, nes jai reikia susikurti naują priešą, kai aktyviojoje politikoje nebeliko Silvio Berlusconi.