2023 metais, nusivylęs tuo, ką laikė savo tėvynės nuosmukiu, pavyzdžiui, tolerancija homoseksualams, jis su šeima persikėlė į Kremliaus vadovo Vladimiro Putino „imperiją“ – visuomenę, kuri, kaip jam atrodė, įkūnijo tvirtą krikščionišką tikėjimą ir tradicines šeimos vertybes.
„Aš patikėjau propaganda“
Rusija jam suteikė prieglobstį. Tačiau netrukus jis patyrė skaudų smūgį: rusas, kuriuo jis pasitikėjo, apgaule išviliojo iš jo 66 tūkst. JAV dolerių, o šeima liko be pastogės, savo komentare rašo „Foreign Policy“ (FP) apžvalgininkas Christianas Carylas. Dabar L.Heire‘as, kaip ir buvo galima tikėtis, pripažįsta: „Aš patikėjau propaganda.“
Jo istorija – tik naujausias pavyzdys daug senesnio ir gerokai platesnio reiškinio. Šimtmečius Rusijos valdovai naudojosi pernelyg įsiaudrinusia Vakarų gyventojų vaizduote, kai šie į rytinę imperiją projektavo savo pačių fantazijas. Ši tendencija siekia mažiausiai Voltero laikus: būtent jis sukūrė Rusijos kaip tolerantiškos civilizacijos įvaizdį ir priešpriešino jį Prancūzijos religiniam fanatizmui.
Jis garbino Jekateriną Didžiąją už Švietimo epochą atitinkančių vertybių diegimą „barbariškoms“ Eurazijos gilumos tautoms – jis netgi sveikino kai kuriuos žiauriausius jos užkariavimus, rašo leidinys.
„Jei būčiau jaunesnis, tapčiau rusu“, – kartą žavėjosi jis, nors iš tikrųjų Rusijos taip ir nepasiekė.
Tam tikru lygmeniu šį patrauklumą „lengva suprasti“, rašo FP.
Eksperto teigimu, Rusija pasižymi turtingu kultūriniu paveldu (nors užsienio gerbėjai paprastai nepastebi po juo slypinčių šovinistinių nuotaikų). Ji tuo pat metu yra ir Europos dalis, ir ryžtingai neeuropietiška šalis – šis derinys sukuria paslapties bei egzotikos pojūtį.
Kartais atrodo, kad į šį reiškinį įsijungia ir slaptas rasizmas: daugelis rusų „atrodo europietiškai“, o rusų stačiatikybė yra atpažįstamai krikščioniška, todėl Vakarų gyventojai linkę daryti apie šią šalį prielaidas, kurių niekada netaikytų kitoms autoritarinėms Azijos ar Artimųjų Rytų visuomenėms.
Kad ir kokios būtų priežastys, rusofilai linkę matyti tai, ką nori matyti, o likusius dalykus ignoruoti, rašo autorius. Sovietų Sąjungą lankę socialistai nepastebėjo akivaizdžių skurdo ir teroro ženklų ir pripažino tik utopines dekoracijas, kurias jiems buvo parodę šeimininkai. Rusijai, 1931 metais rašė George'as Bernardas Shaw, „vadovauja įspūdingų gabumų ir precedento neturinčios minties laisvės žmonės“ – praėjus vos trejiems metams po to, kai Stalinas pradėjo pirmąją parodomųjų teismo procesų bangą.
Vadovaujantys žiniasklaidos leidiniai buvo ne mažiau linkę į panašius kūlversčius. Pavyzdžiui, „New York Times“ korespondentas Walteris Duranty savo reportažuose iš Maskvos neigė prievartinės kolektyvizacijos nulemtą katastrofą ir jos sukeltą badą Ukrainoje, Kazachstane bei pietinėje Rusijos dalyje, pareikalavusį milijonų gyvybių.
Žavėjosi Rusijos šventyklų grožiu
Šiandien tą pačią tradiciją tęsia MAGA judėjimo respublikonai, teigia Ch.Carylas. Kai šį pavasarį į Rusiją atvyko amerikiečių ultradešinioji veikėja Candace Owens, ji žavėjosi šalies šventyklų grožiu, pateikdama jį kaip įrodymą apie gilų šalies krikščionišką pamaldumą – nors ji lygiai taip pat galėjo pasigrožėti nuostabiomis Ukrainos katedromis, kuriai jaučia panieką, pažymi autorius.
Ji demonstratyviai tylėjo, kai rusai praėjus vos kelioms dienoms po jos vizito subombardavo Kyjivo Pečorų laurą – vieną švenčiausių ortodoksų pasaulio šventovių. Panašu, kad C.Owens nesuvokė ir to, jog V.Putino Rusija persekioja baptistus bei Jehovos liudytojus, tuo pat metu remdama agresyviai islamistinį režimą Čečėnijoje.
Rusijos apologetai retai išvyksta už didžiųjų miestų ribų ir beveik nebendrauja su paprastais žmonėmis. Priešingu atveju jie suprastų, kad rusai maistui turi skirti gerokai didesnę savo pajamų dalį nei Vakarų Europos gyventojai, kad šalyje itin aukštas skyrybų lygis ir kad ji išgyvena smurto artimoje aplinkoje epidemiją, kurią dar labiau paskatino įstatymas, dekriminalizavęs žmonų mušimą, pastebi FP.
„Fantazuotojai nepastebi akivaizdaus Rusijos silpnumo ir atsilikimo“
Vėl ir vėl Rusijos galybę apdainuojantys fantazuotojai nepastebi akivaizdžių jos silpnumo, atsilikimo, korupcijos ir visuomeninio irimo požymių, rašo autorius.
Tačiau numoti į tokius balsus kaip į keistuolių kalbas nepavyks: esama nemažai požymių, kad jie tapo veiksmingais Kremliaus naratyvų skleidėjais. 2024 metais JAV prokuratūra pateikė kaltinimus dviem Rusijos agentams dėl pinigų pervedimo konservatyviems nuomonės formuotojams, kurie platino proputiniškas pažiūras.
Vis dėlto, kaip teigiama straipsnyje, norų painiojimu su tikrove kalti ne vien dešinieji. 2009 metais Barackas Obama ir jo komanda rimtai suklydo, laikydamiesi įsikibę tuomečio Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo kaip tariamo „nuosaikaus“ reformatoriaus įvaizdžio. Beveik iš karto tapo aišku, kad tai buvo dar viena Kremliaus apgaulė: D.Medvedevas buvo tik laikina V.Putino marionetė. Amžinos „protingo ruso“ paieškos ir vėl pasirodė esančios miražas.
Klaidingai interpretuoja Rusiją
Apskritai JAV politinis elitas – nuo Šaltojo karo laikų sovietologų iki Donaldo Trumpo – jau seniai pasižymi polinkiu klaidingai interpretuoti Rusiją. Po plataus masto invazijos daugybė ekspertų iškraipė savo vertinimus, pervertindami Rusijos galimybes: 2022 metais generolas Markas Milley sakė Joe Bidenui, kad Kyjivas gali kristi per 72 valandas; analitikas Johnas Mearsheimeris atkakliai prognozavo greitą Ukrainos žlugimą – praėjus daug laiko po to, kai tapo aišku, kad Rusijos armiją suluošino korupcija, prastas valdymas ir technologinis atsilikimas.
„Visi šie ekspertai, tikėtina, tiesiog pasidavė mitui apie Rusijos beribiškumą, galybę ir jėgą – toms pačioms savybėms, kurios taip ilgai įtikinėjo D.Trumpą, kad būtent už Rusiją verta statyti. Turime būti dėkingi ukrainiečiams už tai, kad jie parodė pasauliui, kodėl šiam mitui laikas mirti“, – apibendrino Ch.Carylas.
