– Kokioje šalyje esate dabar?
– Esu JAV, Kornelio universitete, dėstau. Čia atsidūriau praėjusių metų rugsėjį, paskui grįžau į Maskvą trumpų atostogų ir vasario viduryje išskridau atgal.
– Tai yra, likus savaitei iki karo pradžios. Ar manote, kad mes kalti dėl to, kas įvyko? Ką reikėjo padaryti, kad to būtų išvengta?
– Rusijos išgelbėti nepavyko, nes, matyt, fašizmas negali amžinai klaidžioti kraujyje – vieną dieną jis turi prasiveržti, susiformuoti, pasirodyti visa jėga. Priešingu atveju jo neįmanoma nugalėti.
Buvo vilties dėl amžino rusų abejingumo, inercijos, oro pagalvės tarp liaudies ir valdžios – visa tai nepasiteisino, nes liaudis buvo smarkiai degradavusi, inteligentija išsisklaidė arba išmirė, daugumos kritiškumas susilpnėjo.
Nuo Pirmojo pasaulinio karo žmonijos skilimas darėsi vis akivaizdesnis, archajiškumas vis desperatiškiau kabinosi į gyvenimą, į pasaulinių karų židinį įvarydamas vis naujas modernybės kartas – šis procesas apėmė ir JAV, ir Europą, ir Lotynų Ameriką. Mums buvo lemta su tuo susidurti; negalime amžinai susilaikyti nuo istorijos.
Putinizmas savo šliaužiančia, latentine, biurokratine versija galėtų išsilaikyti dar dvidešimt metų, tačiau akivaizdu, kad ši sistema negali gyventi be teritorinės ekspansijos, o dabar viskas paspartėjo.
Daug kartų sakiau, kad ši sistema turi dvi galimybes – sudegti arba supūti; gaisre kai kurie gali išgyventi, o pelkėje visi supus. Ji pasirinko sudegti; dabar jai bent jau liko neilgai gyventi.
Rusijos išgelbėti nepavyko, nes, matyt, fašizmas negali amžinai klaidžioti kraujyje – vieną dieną jis turi prasiveržti, susiformuoti, pasirodyti visa jėga.
Taigi ne, nieko negalėjome padaryti, esame pasaulinio proceso dalis. Tai galima palyginti su krikščionybės atsiradimu. Tačiau šios akimirkos didybė yra abejotina paguoda krikščionims, kuriuos arenoje drasko plėšrūnai, ir žydams, kurie sakė: „Jo kraujas ant mūsų ir mūsų vaikų“, ir nuosmukio epochos romėnams.
– Režimo padaryta žala Rusijos kultūrai yra milžiniška. Taikoma griežta cenzūra. Knygų leidyba užgniaužta, kinematografija vergauja valstybei ir valstybinei ideologijai. Be to, masiškai emigruoja išsilavinę, protingi, mėgstantys skaityti ir rašyti žmonės. Ką nors pamiršau?
– Mano nuomone, į šį procesą reikėtų žiūrėti kitaip. Rusija – tai didžiulės įsčios, kurios kas trisdešimt ar keturiasdešimt metų susitraukia, išmesdamos į pasaulį tam tikrą skaičių emigrantų.
Emigracija yra tarsi gimimas, išėjimas iš įsčių. Daugeliui nepriklausomas ir laisvas gyvenimas prasideda nuo išvykimo iš jaukios, visada tos pačios tėvynės.
Jo todėl ir yra tėvynė, kad nuolat yra gimdymo procese. Namuose visada bijote viską pasakyti garsiai. Emigruodami esate laisvi nuo bet kokios cenzūros, politinių užsakymų, bet kokių kompromisų. Visa tai susiję su nauju gimimu: mirtis, išvykimas, stipri meilė... Ir, mano nuomone, reikia džiaugsmingai pereiti į naują būseną.
Pastaraisiais metais Rusijoje reikėjo nuolat rašyti atsargiai. Daug sąžiningų dalykų, teisingų teiginių apskritai negalėjo būti išsakyti garsiai – jie iš karto buvo išpeikti kaip rusofobiški, išdavikiški, ekstremistiniai, pateisinantys nacizmą ar įžeidžiantys jausmus. Kitaip tariant, nebebuvo galima nieko pasakyti. Tai turėjo lemtingą poveikį rašytojo kvalifikacijai.
