Su 10-mečiu Ashiqu susipažinau kai šis rausėsi šiukšlių kalne Karačio centre esančiame parke, netoli Pakistano įkūrėjo Mohammado Ali Jinnaho mauzoliejaus. Berniukas bendrauti su manimi norėjo nenutraukdamas darbo – į klausimus atsakinėjo, kai jo plonyčiai pirštai skynėsi sau kelią šiukšlių krūvoje.
Ashiqas – gatvės vaikas. Jis išgyvena rinkdamas šiukšles. Berniukas priklauso vaikų grupei, dirbančiai šioje miesto dalyje. Jis taip pat atspindi tendenciją, keliančią didelį nerimą labdaros organizacijoms, tvirtinančioms, kad gatvės vaikų daugėja sulig kiekviena diena. Daugelis iš jų dirba kaip ir Ashiqas – apie septynias valandas per dieną svilinančiame karštyje renka šiukšles.
Stabtelėjęs Ashiqas parodė man per dieną surinktus daiktus. „Renku plastikinius butelius, – pasakojo jis. – Ir kitus daiktus, kuriuos galiu parduoti perdirbėjams.“ Už per dieną surinktus daiktus vaikas gauna apie 100 rupijų (1 JAV dolerį) per dieną.
Ashiqas pasakojo, kad tai sunkus darbas, tačiau taip pat pabrėžė esąs laimingas dėl savo gyvenimo. „Dienos pabaigoje gaunu pinigų, – sakė jis. – Už juos nusiperku sausainių.“
Retas iš jų išgyvena tiek ilgai kaip Irfanas. Daugelis iš jų miršta nesulaukę savo 18-ojo gimtadienio.
Ashiqas tikino, skirtingai nei daugelis kitų gatvės vaikų, nevartojantis narkotikų. Tai patvirtino ir nevyriausybinės organizacijos „Azad fondo“ atstovai, dirbantys su gatvės vaikais.
Paklausus, ką išties norėtų veikti, Ashiqo akys sužibo. „Noriu parke su kitais vaikais žaisti futbolą ir kriketą, – tarė jis švelniai. – Bet žmonės sako, kad mes esame nešvarūs ir mus išvaro. Dėl to jaučiuosi blogai.“
Ashiqas taip pat sakė, kad norėtų lankyti mokyklą: „Užaugęs norėčiau įstoti į kariuomenę“. Gatvėje vaikas gyvena vos kelias savaites. Jis pabėgo iš savo namų, nes buvo nuolat mušamas savo tėvo. Berniukas tikino dabar esąs laimingesnis, nes turi pakankamai maisto ir gali įsigyti, ko tik nori. Net to, ko jo vargingai gyvenantis tėvas neišgalėjo jam nupirkti.
Laukia maisto
Nepriteklius yra svarbiausia priežastis, dėl kurios tėvai apleidžia savo vaikus ar priverčia juos palikti namus. Gatvėse maisto galima rasti. Tuo įsitikinau aplankęs žymiausią Karačio Abdullaho Shaho Ghazi Sufi šventyklą. Joje restoranai, kuriuos finansuoja turtingi pakistaniečiai, dalina nemokamą maistą.
Didžioji dalis laukiusiųjų maisto – vaikai. Kai kuriems iš jų ne daugiau nei penkeri ar šešeri metukai. Stoviniuodami prie šventyklos su plastikiniais maišeliais rankose jie stumdėsi su suaugusiais, norėdami patekti į šventyklą. Tai kova, kuriai jie nėra pasiruošę, tačiau neturi kito pasirinkimo, nes buvo į ją įmesti.
Šventykloje vaikai saugūs, tačiau gatvėse jiems labai pavojinga. Vos po kelių savaičių gyvenimo gatvėse vaikus dažnai suvilioja nusikaltėlių gaujos. Nemažai vaikų priverčiami dirbti sekso industrijoje.
Labdaros organizacijos „Centre for Street Children“ (liet. k. „Gatvės vaikų centras“) atstovas Rana Asifas dėl tokios situacijos kaltina valdžią. „Policijos pareigūnai nesaugo vaikų, – sakė jis. – Jie saugo nusikaltėlius. Jie turi savo interesų. Iš gatvės vaikų jie gauna finansinę naudą. Be to, jiems moka nusikaltėlių gaujos. Štai kodėl policijos pareigūnai nepadeda šiems vaikams.“
Kitos labdaros organizacijos pritarė šiam požiūriui. Pasak jų atstovų, į gatvės vaikus taikosi ne tik nusikaltėlių gaujos – džihadistų grupės taip pat „šukuoja“ gatves, dairydamosi lengvų taikinių, kuriuos galėtų rekrūtuoti.
Policijos pareigūnai atmeta kaltinimus. „Yra pavienių atvejų, kai žemas pareigas užimantys pareigūnai į tai įsitraukia, – BBC sakė vienas iš aukštų šalies policijos pareigūnų, nenorėjęs, kad jo tapatybė būtų paviešinta. – Tačiau šie žmonės dažniausiai yra sugaunami ir nubaudžiami.“
Policijos pareigūnai tikina neturintys pakankamai resursų vaikams reikiamai apsaugai suteikti. Tačiau jie sulaukia pagalbos – „Azad fondas“ atidarė centrą, kuriame moko mergaites įvairių įgūdžių, kad jos neitų į gatves. Centre mergaitės mokomos skaityti, rašyti, aritmetikos pagrindų ir kt. dalykų.
Klijų uostymas
Kai susitikau su 10-mete Yasmina, mergaitė piešė didelę geltoną saulę. Jos tėtis priklausomas nuo heroino, todėl verčia Yasminą gatvėse plauti automobilius ar prašyti išmaldos, kad gautų pinigų šiam jo įpročiui patenkinti. Kai kurios Yasminos metų mergaitės jau dirba prostitutėmis. Šių pažeidžiamų vaikų likimai – žiaurūs.
Kitame parke, keletą kilometrų nuo to, kuriame dirba Ashiqas, pamačiau grupelę vaikinų. Nuskambėjus kvietimui maldai, vaikinai susispietė į ratą. Tik priartėjęs prie jų pamačiau, kad jie uostė nešvarų audinį, išmirkytą stipriuose klijuose.
19-metis Irfanas – vienas iš grupelės narių. Vaikinas papasakojo gatvėse gyvenantis nuo septynerių metukų. „Aš vagiu ir vartoju narkotikus, – sakė jis. – Kai uostau klijus, jaučiuosi laimingas. Noriu palikti gatves, tačiau dabar nemanau, kad tai kada nors įvyks.“
Taip pat pesimistiškai nusiteikę dauguma gatvės vaikų. Jų jauni gyvenimai apipinti smurto ir nepriežiūros. Retas iš jų išgyvena tiek ilgai kaip Irfanas. Daugelis jų miršta nesulaukę savo 18-ojo gimtadienio.
