Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gavinas MacFadyenas: geras žurnalistas yra tas, kurio nemėgsta įtakingi žmonės

Gavinas MacFadyenas
„Scanpix“ nuotr. / Gavinas MacFadyenas
Šaltinis: 15min
0
A A

Amerikiečių kilmės profesionalus tiriamosios žurnalistikos atstovas Gavinas MacFadyenas – išskirtinė asmenybė, turinti ypatingą profesinę patirtį. Žurnalistinius tyrimus jis atliko daugybėje pasaulio šalių, tarp kurių – Pietų Amerika, Kinija, JAV, Turkija, Graikija, Portugalija. Rinkdamas informaciją apie politinių ir žmogaus teisių pažeidimus, G.MacFadyenas ne sykį buvo areštuotas.

„Transparency International“ Lietuvos skyriui šį žmogų pasikvietus į Lietuvą, 15min.lt turėjo galimybę pakalbėti su juo apie tiriamosios žurnalistikos iššūkius, pasaulio galingųjų reakciją į jų demaskavimą ir istorijas, kurių paviešinimui buvo užkirstas kelias.

– Kaip apibrėžtumėte tiriamąją žurnalististiką? Kokie svarbiausi išskirtiniai jos bruožai?

– Tiriamoji žurnalistika iš esmės yra informacijos atskleidimas, kurią įtakingi žmonės siekia nuslėpti. Ji susijusi su paslapčių, kontroliuojančių žmonių gyvenimus ir socialinę gerovę, atskleidimu. Tiriamosios žiniasklaidos atstovai įsitikinę, kad demokratija negali veikti, jei rinkėjai nėra informuoti.

Didžiausias skirtumas tarp tiriamosios žurnalistikos atstovų ir kitų žurnalistų – mes siekiame kalbėti apie tai, kas susiję su visuomenės interesu. Mes nedemaskuojame garsenybių ir nedidelės apimties istorijų, kad ir kokios sensacingos jos būtų. Mums svarbiausios istorijos, turinčios istorinę ir socialinę reikšmę. Savo tyrimus faktiškai visuomet atliekame kartu su grupe žmonių, kuriais pasitikime.

Tiriamoji žurnalistika iš esmės yra informacijos atskleidimas, kurią įtakingi žmonės siekia nuslėpti. Ji susijusi su paslapčių, kontroliuojančių žmonių gyvenimus ir socialinę gerovę, atskleidimuProblema ta, kad pasaulyje žiniasklaidos verslas traukiasi – jis tampa vis mažesnis ir labai brangus. Tai, ką mes darome, yra gan brangu ir užtrunka nemažai laiko. Paprastą istoriją kas nors gali parašyti per porą valandų. Mūsų istorijoms parašyti prireikia dvejų mėnesių, kartais – kelių metų.

– Jūsų atliktų tyrimų kraitis įspūdingas. Analizavote politinių kalinių kankinimą, nelegalią ginklų prekybą Irake, Kinijos slaptąsias organizacijas, pramoninį branduolinio ginklo platinimą, karus, revoliucijas ir daug kitų svarbių temų. Kaip susidomėjote visais šiais dalykais?

– Būdamas žurnalistas, visuomet dairaisi aplinkui ir savęs klausi: „Kas vyksta ne taip?“ Tai pirmasis žingsnis. Antrasis – durų atvėrimas žmonėms. Jei jas atversi, pas tave ateis žmonės, o atėję papasakos įdomių dalykų. Apie ligoninę, apie draudimo bendrovę, kariuomenę, policiją, valdžią, didžiules korporacijas, apiplėšinėjančias mažas valstybes... Išgirdęs šiuos pasakojimus, susimąstai: „Kodėl jie taip elgiasi? Kiek pinigų iš to uždirba? Kas man apie tai galėtų daugiau papasakoti?“ Viskas prasideda nuo čia.

Man labai patinka amerikiečių režisieriaus Francis Fordo Coppolos mintis: „Jei nori sukurti filmą, pradėk jį kurti“. Taigi, jei nori atlikti tyrimą, pradėk jį ir žmonės patys kreipsis į tave ir tau padės. Pasaulyje yra daugybė gerų žmonių, neabejingų aplinkui vykstantiems blogiems dalykams. Kartais jie daugybę metų tyli, tačiau vieną dieną prabyla. Jų liudijimai būna labai svarbūs.

Didžiosios Britanijos nacionalinis transliuotojas BBC sukūrė filmą „Slapta seselė“ (angl. „Undercover nurse“). Šis filmas pasakoja apie medicinos sesutę, kuri, daugybę metų tylėjusi, vieną dieną nusprendė paviešinti ligoninės, kurioje dirbo, blogybes. Apie gydytojų daromus nusikaltimus ji papasakojo viešai stojusi prieš visuomenę. Didžioji dalis žmonių nenori prarasti savo darbų, šeimos, draugų. O taip nutinka, kai demaskuoji įtakingus asmenis. Pastarieji pasirūpina, kad tau kiltų didelių sunkumų: jie paduoda tave į teismą, pasiekia, kad tave atleistų iš darbo ir padaro daugybę kitų blogų dalykų. Taigi žmogiška tokios drąsos kaina yra labai rimta.

Nepaisydama to, ši moteris nusprendė viešai papasakoti apie siaubingus, ligoninėje vykusius dalykus: apie gyvulišką ir įžūlų gydytojų elgesį su vyresnio amžiaus žmonėmis – apie tai, kaip jiems neduodavo valgyti, kaip po keletą dienų neprausdavo ir palikdavo juos savuose nešvarumuose. Medicinos sesuo įrodymus surinko prie drabužių prisitvirtinusi slaptą kamerą ir visa tai nufilmavusi. Taigi, turėdama įrodymus apie ant pacientų klykiančius ir su jais žiauriai besielgiančius gydytojus, moteris juos demaskavo.

Ji iš karto buvo atleista. Ligoninės valdžia neatleido blogų žmonių, ji atleido medicinos sesutę. Užvirė didžiulė kova: advokatai, teismai... Moteris laimėjo ir buvo sugrąžinta dirbti į ligoninę. Visos šios istorijos rezultatas – ligoninė buvo apvalyta ir tokie dalykai ten daugiau nebevyksta. Mes tikimės, kad nebevyksta.

Didžioji dalis žmonių nenori prarasti savo darbų, šeimos, draugų. O taip nutinka, kai demaskuoji įtakingus asmenis. Pastarieji pasirūpina, kad tau kiltų didelių sunkumųTaigi žmonės ir patys turi kovoti. Žurnalistai negali kovoti už visus, mums reikia pagalbos. Žurnalisto durys visuomet turi būti atvertos, o jei jos tokios yra, žmonės turi žinoti, kad su tavimi gali saugiai pasikalbėti, kad tu jų niekada neišduosi. Žmogaus saugumas yra mūsų svarbiausias prioritetas. Be jų mes neturėtume liudininkų. Amerikoje žurnalistai juokauja, kad jų darbas yra paguosti kenčiančius ir sukelti skausmą patogiai besijaučiantiems (angl. „To comfort the afflicted and to afflict the comfortable“). Todėl mes nesame labai populiarūs.

– Kokiais metodais naudojatės, atlikdami sudėtingus tyrimus? Kaip surenkate slaptą informaciją ir demaskuojate negerus dalykus?

– Svarbiausias dalykas visuomet yra įrodymai. Todėl atlikdamas tyrimą pirmiausiai mąstai apie tai, iš kur juos gauti. Pavyzdžiui, į mane kreipiasi verslininkas ir sako: „Mano verslo partneris apgaudinėja valstybę“. Tada aš jam sakau: „Ačiū, kad atėjote. Ar turite dokumentus? Ar galite juos gauti? Ar tas žmogus kyšį ima viešoje, ar privačioje vietoje? Jei viešoje – ar galime kambaryje įtaisyti filmavimo kamerą ir tai užfiksuoti? Ar yra kitų žmonių, galinčių paliudyti, ką jis padarė?“ Kitaip tariant, darome viską, kad turėtume įrodymų, kurie teismui galėtų tapti kaltinimo pagrindu.

Skirtingai nei policija ar slaptoji policija, mes neturime įgaliojimų ar galios priversti žmones suteikti mums informaciją. Vienintelis būdas mums gauti informaciją – užtikrinti absoliutų žmogaus, atskleidžiančio ją, saugumą.

Didžiosios Britanijos žurnalistas Davidas Leigh atskleidė neįtikėtiną istoriją apie tai, kaip Saudo Arabijos princai ir britų bendrovė vieni iš kitų vogė pinigus. Žurnalistui pavyko atskleisti šiuos faktus, nes jis turėjo „švilpėją“ (angl. „whistle blower“ – informatorius, demaskuojantis organizacijos ar asmenų kriminalinę veiklą, taip tikėdamasis užkirsti jai kelią – 15min.lt). Tas žmogus žurnalistui suteikė labai naudingų įrodymų. Jis buvo kelionių agentas, per kurį Saudo Arabijos princai užsisakydavo savo prabangias atostogas ir kitus daiktus. Taigi kelionių agentas turėjo įrodymų apie korupciją, susijusią su šimtais milijonų JAV dolerių, nes buvo tarpininkas, paruošdavęs abiejų pusių susitarimus.

Nusprendęs demaskuoti šią situaciją, iš pradžių kelionių agentas viešai neatskleidė savo tapatybės. Tačiau galiausiai suvokęs, kad jam nebus pakenkta, jis išėjo į viešumą. Didžiojoje Britanijoje ši istorija sukėlė didžiulį skandalą, mat su į korupcijos skandalą buvo įsivėlusi „BAE Systems“, trečioji pagal dydį ginklų bendrovė pasaulyje.

D.Leigh sukūrė nuostabią istoriją, kuriai reikėjo gauti labai daug įrodymų. Žurnalistas šią istoriją analizavo dešimt metų, nuolat stebėdamas su ja susijusius įvykius ir viską žymėdamasis. Galiausiai, po dešimties metų, jis jau turėjo daug informacijos. Jis tapo šios srities specialistu ir žinojo, kur ieškoti naudingų duomenų.

Nuo kitų žurnalistų mus skiria faktas, kad esame apsėsti įrodymų. Tai, ko norime labiau, nei ko nors kito, yra įrodymai. Esame pasiryžę juos gauti, nes antraip tik veltui švaistytume savo laiką – be įrodymų istorijos viešinti negalėtume.

Didžiojoje Britanijoje įstatymai yra labai rimti ir įpareigojantys. Šioje šalyje apie kitą asmenį negali nieko pasakyti, kol neturi didžiulių įrodymų. Taigi visi vyksta į Angliją paduoti žurnalistus į teismą, nes čia standartai yra labai aukšti. Tikiuosi, kad tai ilgainiui pasikeis, tačiau šiuo metu taip jau yra.

Įrodymai, atkaklumas ir pasiryžimas siekti savo tikslo, kai visi sako „Ne“, yra labai svarbūs dalykai. Žurnalistai, pasiduodantys kitų nuomonei, niekada neatskleis svarbios istorijos. Kai kiti sako „Ne“, tu privalai sakyti: „Aš judu pirmyn“.

Geri žurnalistai yra tie, kurių žmonės nemėgsta. Jei kas nors nekenčia žurnalisto, gali būti beveik tikras, kad jis atlieka gerą darbą, nes žmonės jo nemėgsta. Nė vienas tiriamosios žurnalistikos atstovas niekada nebuvo pakviestas į Baltuosius rūmus ar į kokią pilį. Niekada. Nes mūsų darbas yra demaskuoti tuos žmones, o ne tikėtis įgyti jų pasitikėjimą. Mūsų tai nedomina.

– Demaskuoti kurios nors miesto ligoninės blogybes ar į korupciją įsivėlusius šalies politikus yra nepalyginti lengviau, nei atlikti tyrimus, susijusius su žmonių pagrobimai, karo nusikaltimais ir pan. Kaip atliekami šie, daug didesnių ir subtilesnių nusikaltimų tyrimai?

Geri žurnalistai yra tie, kurių žmonės nemėgsta. Jei kas nors nekenčia žurnalisto, gali būti beveik tikras, kad jis atlieka gerą darbą, nes žmonės jo nemėgsta. Nė vienas tiriamosios žurnalistikos atstovas niekada nebuvo pakviestas į Baltuosius rūmus ar į kokią pilį– Jei yra galimybė, informaciją visuomet reikia pradėti rinkti nuo žemiausios grandies. Tai, ką sako eilinis karys, yra svarbiau, nei tai, ką sako karininkas. Savo ruožtu karininkas yra svarbesnis už generolą. Todėl, kad generolas privalo meluoti, kad save apsaugotų. Karininkas privalo meluoti, eilinis privalo meluoti. Tačiau tai, ką jie mato, yra labai skirtingi dalykai. Kare didžiuliai nusikaltimai padaromi ne ginklais, bet tušinuku. Slepiant dalykus. Kai eiliniai kariai sušaudo grupę civilių moterų ir vaikų, dažniausiai taip nutinka todėl, kad jų vadovas užmerkė prieš tai akis. Jis nežiūrėjo. Tačiau tai darydamas jis davė leidimą. Taigi mums šis karininkas labai įdomus.

Panašiai mus domina generolai, dangstantys karininkus, nes negali sau leisti, kad šie baisūs dalykai pasirodytų viešumoje. Jiems tai būtų bloga propaganda, taigi jie turi šiuos faktus paslėpti. Ir tai yra ta akimirka, kai jie suklysta. Paslėpti didelius nusikaltimus yra labai sunku, o jų yra visuose karuose. Tereikia paklausti eilinio kareivio ir aukų.

Didžiosios Britanijos ir Švedijos žurnalistai atlikę tyrimą išsiaiškino, kad buvusio Jungtinių Valstijų prezidento George W.Busho administracija visame pasaulyje organizavo žmonių, kurie, kaip manyta, buvo pavojingi teroristai, pagrobimą, kankinimus ir žudymus. Kalbame apie tūkstančius žmonių. Kai žurnalistai pradėjo šį tyrimą, visi jiems sakė: „Kvaila istorija. Nesąmonė. Kodėl turėtume tuo domėtis?“

Viskas prasidėjo nuo to, kad kažkas oro uoste pastebėjo neįprastą dalyką: kaukėtus vyrus, į lėktuvą įsodinančius kalinį su gaubtu ant galvos. Šią informaciją gavę žurnalistai pradėjo uždavinėti klausimus ir netrukus į viešumą pradėjo lįsti kitos istorijos.

Žurnalistai išsiaiškino, kad visa tai susiję su CŽV. Jiems susidarė įspūdis, kad CŽV grobė žmones. Taigi žurnalistai susirado buvusius kalinius, kurie visi jiems papasakojo panašius dalykus. Kaliniai kalbėjo apie tai, kaip privačiu lėktuvu buvo nuskraidinti kažkur, kur buvo apgyvendinti siaubingose vietoje, kuriose vykdavo siaubingi dalykai. Kartais kaliniai žinodavo datas, kada buvo pagrobti, kartais ne. Kartais jie nugirsdavo pilotą pranešantį, kur jis skrenda, taigi jie žinodavo, kur būdavo skraidinami.

Netrukus žurnalistai išsiaiškino, kad internete yra didžiulė lėktuvų judėjimo krypties duonbazė. Smalsu, kas šią duonbazę sukūrė? Pakvaišę žmonės – lėktuvų stebėtojai. Tie lunatikai su žiūronais, oro uostuose ir visur kitur stebintys lėktuvus ir jiems vos pakilus, užsirašantys jų numerius. Niekas nežinojo, kad visą šią informaciją tie žmonės viešino internete. Taigi kiekvieną dieną buvo galima rasti šimtus tūkstančių užfiksuotų lėktuvų skrydžių. Žurnalistams liko sudėtingiausia dalis: kaip iš visos šios informacijos atsirinkti tą, kurios reikia?

Tam prireikė kompiuterio ir labai rafinuotos programos, „Analyst's notebook“. Vien programinė įranga kainavo 6 tūkst. svarų. Tačiau ši programa atfiltravo reikalingą informaciją. Ji išrinko reikalingų lėktuvų skrydžius ir jų kryptis. Žinodami lėktuvų numerius, žurnalistai galėjo patikrinti  informaciją, kurią jiems suteikė buvę kaliniai.

Netrukus paaiškėjo, kad lėktuvai priklausė labai įtartinoms bendrovėms su labai keistais pavadinimais, įsikūrusioms Kalifornijos, Arizonos, Floridos valstijose. Tai buvo CŽV priklausiusios bendrovės. CŽV priklauso kelios įmonės, taip pat yra įmonių, kurioms ji turi didžiulę įtaką. Taigi žurnalistai išsiaiškino, kad CŽV naudojosi šių įmonių lėktuvais, kad perskraidintų kalinius iš vienos šalies į kitą. Visų tų lėktuvų numeriai buvo tie patys.

Kai ši istorija iškilo į viešumą, G.W.Bushas buvo priverstas pripažinti, kad išties davė leidimą visame pasaulyje grobti terorizmu įtariamus asmenis. Šių faktų paviešinimas išgelbėjo tūkstančius žmonių. Tai ir yra ypatingas dalykas: istorijos paviešinimas užkirto kelią G.W.Busho administracijai tęsti žmonių žudymus ar jų nukankinimus iki mirties.

– Kokios yra didžiausios kliūtys, su kuriomis susiduriama atliekant tokio pobūdžio tyrimus?

– Didžiausias žurnalisto priešas yra jo darbdavys, nes pastarasis dažnai nenori sulaukti problemų. Tuo tarpu kai žurnalistas praneša ketinantis demaskuoti nusikaltimus, už kuriuos konkretūs asmenys sės į kalėjimą, darbdavys suvokia, kad tie žmonės labai supyks. Dažnai būna, kad asmenys, kuriuos ketinama demaskuoti, paskambina žurnalisto darbdaviui ir liepia užkirsti kelią istorijos paviešinimui. Taigi tuomet žurnalistas turi daug problemų su savo darbdaviu, bijančiu dėl savo šeimos, politikų reakcijos ir pan.

Kai ši istorija iškilo į viešumą, G.W.Bushas buvo priverstas pripažinti, kad išties davė leidimą visame pasaulyje grobti terorizmu įtariamus asmenis. Šių faktų paviešinimas išgelbėjo tūkstančius žmoniųAntroji didelė problema – tai slaptoji policija. Ji nenori, kad atliktum tokius tyrimus, taigi neretai pasistengia prifarširuoti tave melu ir nukreipti neteisinga linkme. Jų darbas – ginti šalies vykdomąją valdžią. Slaptoji policija nedirba parlamentui, ji dirba premjerui ar prezidentui. Ji taip pat dirba galingam ir įtakingam verslui. Taigi būna, kad tas didelis verslas paskambina prezidentui ir sako: „Pastarajai tavo rinkiminei kampanijai skyriau daug pinigų. Nenoriu, kad ši istorija iškiltų į viešumą“. Ir tuomet, staiga, žurnalistas susiduria su politinėmis problemomis, policija ir pan. Kai kuriose visuomenėse policija yra naujienų nuslopinimo įrankis, tačiau ne visose.

Korporacijos taip pat yra pavojingi priešininkai, nes turi didžiulius finansinius išteklius. Jos gali nusisamdyti advokatus ir padaryti daugybę kitų dalykų, kurie pakenkia žurnalistui. Jos taip pat samdo privačius detektyvus, o pastarieji Jungtinėse Valstijose, Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje yra galingi.

Bet ką, ką žurnalistas parašo elektroniniame laiške, pasako telefonu ar brūkšteli trumpąja žinute, šie detektyvai iš karto sužino. Jie dirba informacijos versle, mes taip pat. Taigi juos domina informacija, kurią mes turime. Norėčiau, kad ir mes galėtume pasidomėti jų informacija. Tačiau jie mums per gudrūs.

Privačius detektyvus domina informacija, kurią mes turime, nes ji verta didžiulių pinigų. Korporacija privačiam detektyvui gali pasakyti: „Sumokėsiu tau 100 tūkst. JAV dolerių, jei pasakysi, ką tie žmonės žino, ką jie bando sužinoti ir kaip man jais atsikratyti“. Tai, ką šie privatūs detektyvai dažniausiai daro, vadinama „vandens purvinimu“ (agnl. „muddy waters“). T.y. prieš pat tai, kai žurnalistas ketina demaskuoti tam tikrus asmenis, jie staiga demaskuoja žurnalistą. Ir tuomet tave, staiga, užklumpa bėdos. Viskas, ką kada nors esi padaręs, netrukus atsiduria laikraščio pirmame puslapyje ir, be abejonės, tai pateikiama kur kas blogiau, nei išties viskas įvyko. Pateikiama siaubinga informacija. Jei turi vaikų, būtinai parašoma, kad tavo kaimynai tvirtino, jog tu tiems vaikams padarei kažką negero. Ir tai tik pradžia. Paskui viskas eina tik blogyn.

–  Ar tokiuose dalykuose egzistuoja ribos? Kam įtakingi asmenys ryžtasi, norėdami užkirsti kelią tam tikrų faktų paviešinimui?

– Apie tai nenorėtumete sužinoti. Jie ryžtasi labai blogiems dalykams.

– Ar asmeniškai susidūrėte su atvejais, kai Jūsų atrastų faktų nenorėta paviešinti dėl to, kad už jų slypėjo įtakingi asmenys?

– Didžioji dalis istorijų, su kurių paviešinimu ar atsiradimu turėjau problemų, nebuvo naujienos per se. Tai buvo su istoriniais faktais susiję dalykai. Pavyzdžiui, išsiaiškinau, kad didžiausias Hitlerio rėmėjas buvo ne Vokietijos bendrovė, bet amerikiečių įmonė. Tai buvo Henry Fordas. 1921 metais jis buvo didžiausias finansinis Hitlerio rėmėjas. Turėjau šių faktų įrodymus. Radau juos Detroite – mieste, kuriame H.Fordas užaugo – ir norėjau apie tai sukurti filmą. Tačiau niekam tai nebuvo įdomu. Su šia istorija susiję per daug pinigų. Įdomu ir tai, kad iš dalies istorijos norėta neviešinti todėl, kad izraeliečiai nusprendė, jog H.Fordas neturėtų būti užsipultas. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1948–1949 metais, kai buvo įkurtas Izraelis, H.Fordas pamanė: „Tai jau darosi pavojinga, gal aš geriau duosiu jiems pinigų“. Taigi buvo sudarytas sandėris: H.Fordas davė Izraeliui pinigų, o pastarieji tylėjo.

Turėjau problemų ir su CŽV bei FTB. Sykį atlikome tyrimą, susijusį su dainininku Franku Sinatra. Netikėtai gavau labai įdomios informacijos. Ją atradau Nacionaliniuose archyvuose, Vašingtone. Sužinojau, kad F.Sinatra 1948–1949 metais Italijoje dirbo CŽV agentu. Taigi pradėjau domėtis, kam CŽV prireikė įdarbinti dainininką, turintį ryšių su mafija. Netrukus viskas paaiškėjo. F.Sinatra dirbo CŽV mainais į kitus dalykus. Tačiau faktas, kad šioje tarnyboje atlikėjas dirbo dėl savanaudiškų paskatų, nepanaikina fakto, kad jis dirbo CŽV. Italijoje F.Sinatra rengė antikomunistinius pasirodymus, taip siekdamas užkirsti kelią per rinkimus į valdžią šioje šalyje ateiti komunistams. CŽV visais įmanomais būdais bandė užkirsti tam kelią, taigi F.Sinatra kūrė dainas apie komunistus ir pan.

Viso to paskemė – mafija įgijo pagarbos ir CŽV pradėjo naudotis jos paslaugomis įvairioms užduotims atlikti. Mafija CŽV nurodymu žudė tam tikrus žmones – pati CŽV to nedarė. Beje, tie patys žmonės, po maždaug dešimties metų, gavo CŽV užduotį nužudyti Kubos diktatorių Fidelį Castro. Tai jie buvo sumąstę tuos visus kvailus dalykus, kaip sprogstančius cigarus ir pan.

Įdomu dar ir tai, kad tarp F.Sinatros, CŽV ir JAV prezidento Johno Kennedy buvo jungtis. Ta jungtis buvo moteris – prieš kelis metus mirusi Judith Exner. Tai buvo labai graži, įdomi, labai protinga asmenybė. Ji buvo J.Kennedy, Čikagos mafijos dono Samo Giancanos ir F.Sinatros meilužė. Su visais trimis vyrais J.Exner bendravo tuo pačiu metu. Tai gan neįtikėtinas dalykas – ji šiems žmonėms perduodavo pinigus.

tarp F.Sinatros, CŽV ir JAV prezidento Johno Kennedy buvo jungtis. Ta jungtis buvo moteris – prieš kelis metus mirusi Judith Exner. Tai buvo labai graži, įdomi, labai protinga asmenybė. Ji buvo J.Kennedy, Čikagos mafijos dono Samo Giancanos ir F.Sinatros meilužėNiekas apie J.Exner nėra sukūręs filmo. To padaryti buvo tiesiog neįmanoma. Dabar gal jau ir būtų, tačiau tada, kai bandžiau – ne. Tokių istorijų yra daugybė. Nemažai iš jų yra istorinės, nes didžiulius nusikaltimus gali atskleisti jau praėjus kuriam laikui. Daugybę dabar vykdomų didžiulių nusikaltimų mes dar nežinome. Išskyrus apie nusikaltimus Irake. Apie juos šį bei tą žinome dėl „Wikileaks“ paviešintų dokumentų.

– Koks Jūsų atliktas tyrimas buvo pats pavojingiausias?

– Managvoje man papasakojo apie siaubingus dalykus, vykusius viename iš Nikaragvos kaimų. Norėjau išsiaiškinti, ar tie dalykai išties vyko, man reikėjo įrodymų. Tai ir buvo pats pavojingiausias mano 1980–ais atliktas tyrimas, nes tam, kad jį atlikčiau, reikėjo keliauti į labai pavojingas vietas.

Tyrimą atlikau kartu su kolege ir tai išties buvo gąsdinanti patirtis. Išsinuomoję nedidelį visureigį bandėme nuvykti į kaimą, kur turėjome pamatyti įrodymus. Apylinkėse, kuriose keliavome, buvo daugybė pavojingų žmonių, žudžiusių ir žurnalistus. Sykį, nusileidus nuo akmenuoto kalno ir pradėjus važiuoti palei šalia tekėjusią upę, juokaudamas kolegei pasakiau: „Tai puiki vieta pasalai“. Tačiau iš tiesų tai nebuvo juokinga, pats labai nervinausi. Kolegė dar subarė, kad taip nejuokaučiau, kai netrukus dairydamasis aplinkui pastebėjau, kad juda medžiai. Tuomet pamąsčiau: „Dieve, mes čia žūsime“. Ši teritorija buvo perpildyta Nikaragvos kontrrevoliucionierių – amerikiečių ištreniruotų partizanų, žudžiusių visus iš eilės žmones.

Staiga prieš mus pasirodė daugybė ant žirgų sėdėjusių vyrų. Visi jie vilkėjo purvinas uniformas ir atrodė siaubingai, tačiau visi jie turėjo tuos pačius ginklus. Tai buvo naujo modelio šaunamieji ginklai. Pamenu, kaip pamąstęs, kad tai neįprasta, sustabdžiau automobilį. Tai nebuvo kontrrevoliucionieriai. Tai buvo žmonės, saugiai mus palydėję iki kaimo, į kurį vykome. Buvau jiems toks dėkingas, kad bemaž parklupau prieš juos ant kelių, taip norėdamas parodyti savo dėkingumą, kad jie ten buvo tam, kad mus apsaugotų.

Taigi nusigavome iki kaimo, kuriame, deja, radome tai, ko ieškojome – nukirstas mokytojų galvas. Kontrrevoliucionieriai nekentė mokytojų ir tvirtino, esą jie yra komunistai. Norėdami pagąsdinti visą kaimą, jie išžudė visus mokytojus. Ši istorija buvo išspausdinta trijuose ar keturiuose laikraščiuose Meksikoje, Jungtinėse Valstijose. Norėčiau tikėti, kad šių faktų paviešinimas prisidėjo prie karo baigties. Galbūt netiesiogiai, tačiau tikiu, kad tai buvo faktai, sustabdę Kongresą nuo lėšų skyrimo kontrrevoliucionieriams.

Kuri iš Jūsų paviešintų istorijų sulaukė daugiausiai atgarsio?

– Kartu su BBC atlikau didžiulį tyrimą, susijusį su „De Beers“ deimantų kasybos, prekybos ir perdirbimo karteliu. Ši istorija atnešė daugybę problemų: didžiuliai teisminiai ginčiai, didžiulės dramos su BBC. Šis transliuotojas man kėlė ne mažesnių problemų, nei „De Beers“. BBC bijojo, nes žinojo, kad jei pralaimės teismą, patirs milijonus svarų žalos. Taigi turėjau pasisamdyti advokatą ir kreiptis į teismą, kad šis neleistų BBC sunaikinti filmo. Tuo pačiu metu kovojau su „De Beers“.

Tačiau teismus laimėjaus, filmas buvo parodytas ir jį parodė BBC.

– Ar realu tikėtis žiniasklaidos bendrovių, kurios drąsiai stotų už teisybę, nebijodamos įtakingų asmenų?

– Manau, kad taip. Šiandien to tikėtis daug lengviau, nei kada nors anksčiau. Ypatingai, jei dirbi ne vienam, bet keliems darbdaviams, nes tuomet gali pasirinkti, kuriam pasiūlyti tam tikrą istoriją ir kuris ryžtųsi ją paviešinti.

Be to, šiandien didžiules galimybes atveria internetas – tam, kad istorija taptų žinoma, ją pats nesudėtingai gali paviešinti internetinėje erdvėje.

Ačiū už pokalbį.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min